Lietuvos futbolo bendruomenę sukrėtė žinia apie buvusio ilgamečio Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento Juliaus Kvedaro mirtį. Ši žinia žymi vienos ryškiausių, tačiau kartu ir prieštaringiausiai vertinamų epochų šalies sporto istorijoje pabaigą. J. Kvedaras, kuris federacijai vadovavo ketverius metus, o įtakingu „pilkuoju kardinolu” buvo laikomas dar ilgiau, paliko neišdildomą pėdsaką Lietuvos futbole. Jo valdymas asocijuojasi tiek su tam tikrais infrastruktūros pokyčiais, tiek su nesibaigiančiais skandalais, kriminalinio pasaulio šešėliais bei konfrontacija su valstybinėmis institucijomis. Jo mirtis tapo proga dar kartą atsigręžti į sudėtingą Lietuvos futbolo laikotarpį, įvertinti nuveiktus darbus ir padarytas klaidas bei suprasti, kokį palikimą šis vadovas paliko ateities kartoms.
Nuo futbolininko karjeros iki federacijos vadovo kėdės
Prieš tapdamas vienu įtakingiausių šalies sporto funkcionierių, Julius Kvedaras savo kelią pradėjo futbolo aikštėje. Nors didžiąją dalį šlovės jis pelnė jau vilkėdamas kostiumą, jo ryšys su futbolu užsimezgė dar sovietmečiu. Jis atstovavo įvairiems klubams, tarp jų – Vilniaus „Žalgiriui” ir Kauno „Inkarui”, žaisdamas puolėjo pozicijoje. Baigęs profesionalaus futbolininko karjerą, jis nenutolo nuo sporto ir ėmėsi teisėjavimo, vėliau tapo rungtynių inspektoriumi. Būtent ši patirtis leido jam puikiai suprasti vidinę futbolo virtuvę, pažinti sistemos veikimo principus ir užmegzti plačius ryšius, kurie vėliau tapo kertiniu akmeniu siekiant valdžios federacijoje.
Kelias į LFF viršūnę nebuvo staigus, tačiau užtikrintas. Ilgą laiką J. Kvedaras ėjo LFF generalinio direktoriaus pareigas ir buvo laikomas dešiniąja tuometinio prezidento Liutauro Varanavičiaus ranka. Visgi, futbolo kuluaruose jau tuomet buvo kalbama, kad realioji valdžia ir sprendimų priėmimo svertai dažnai priklausė būtent J. Kvedarui. 2012 metais jis oficialiai perėmė federacijos vairą, tapdamas LFF prezidentu. Jo išrinkimas nebuvo sutiktas vienareikšmiškai – dalis bendruomenės tikėjosi tęstinumo ir stabilumo, kiti gi nerimavo dėl vis labiau ryškėjančių sąsajų su abejotinos reputacijos asmenimis.
Valdymo stilius: tarp autokratijos ir stabilumo
Juliaus Kvedaro vadovavimo laikotarpis pasižymėjo itin griežtu, neretai autokratiniu valdymo stiliumi. Kritikai dažnai pabrėždavo, kad sprendimai LFF būdavo priimami siaurame rate, ignoruojant opozicijos nuomonę ar viešąją kritiką. Federacijos Vykdomasis komitetas dažnai buvo vadinamas „rankų kilnotojų klubu”, kuris tik patvirtindavo prezidento valią. Tačiau šalininkai tokį stilių teisino būtinybe palaikyti tvarką sudėtingame ir fragmentuotame futbolo ūkyje.
Vienas iš pagrindinių J. Kvedaro argumentų ginant savo poziciją buvo finansinis stabilumas. Jo valdymo metu LFF pavyko pritraukti tarptautinių fondų lėšų, buvo renovuojamas LFF stadionas Vilniuje (buvęs „Vėtros” stadionas), klojamos dirbtinės dangos aikštės regionuose. Tačiau net ir šie darbai neretai buvo lydimi skaidrumo trūkumo šešėlio. Klausimai apie tai, kas laimi rangos konkursus ir kaip skirstomos FIFA bei UEFA lėšos, nuolat persekiojo federaciją.
Kriminalinio pasaulio šešėlis ir „Daktarų” gauja
Neįmanoma kalbėti apie Juliaus Kvedaro biografiją, nepaminint didžiausios dėmės jo reputacijoje – sąsajų su Kauno nusikalstamu pasauliu. Teisėsaugos pareigūnų surinkta medžiaga ir viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija ne kartą siejo J. Kvedarą su liūdnai pagarsėjusia „Daktarų” grupuote. Operatyviniai duomenys rodė, kad jis turėjo pravardę „Lialka” ir palaikė glaudžius ryšius su nusikalstamo pasaulio autoritetais.
Šios sąsajos turėjo tiesioginės įtakos Lietuvos futbolui:
- Reputacinė žala: Potencialūs rėmėjai vengė bendradarbiauti su organizacija, kurios vadovas siejamas su kriminaliniu pasauliu.
- Konfliktas su valstybe: Vidaus reikalų ministerija ir policija ėmėsi beprecedenčių veiksmų. Buvo laikotarpių, kai policija atsisakydavo užtikrinti saugumą stadionuose, jei juose lankysis J. Kvedaras.
- Finansavimo stabdymas: Dėl neskaidrios veiklos ir kriminalinių sąsajų valstybė ne kartą stabdė arba visiškai nutraukė finansavimą LFF projektams.
Pats J. Kvedaras visus kaltinimus kategoriškai neigė, vadindamas tai susidorojimu ir šmeižto kampanija. Jis teigė niekada nebuvęs teistas už sunkius nusikaltimus ir pabrėždavo nekaltumo prezumpciją. Visgi, viešoji opinija buvo negailestinga – futbolo sirgaliai ne kartą rengė protesto akcijas, reikalaudami „valyti” federaciją nuo kriminalinio šleifo.
Konfrontacija su žiniasklaida ir visuomene
Buvusio LFF prezidento santykiai su žiniasklaida buvo itin įtempti. J. Kvedaras garsėjo aštriais pasisakymais, nenoru atsakinėti į nepatogius klausimus ir atvira konfrontacija su tiriančiaisiais žurnalistais. Interviu metu jis dažnai pereidavo į asmeniškumus arba visiškai ignoruodavo žiniasklaidos atstovus. Tai sukūrė uždaros tvirtovės įvaizdį aplink LFF būstinę.
Vienas ryškiausių epizodų – nuolatiniai žodiniai karai su tuometiniais Vidaus reikalų ministerijos vadovais ir policijos departamentu. Buvo pasiekta riba, kai J. Kvedaras tapo savotiška persona non grata oficialiuose renginiuose, kuriuose dalyvaudavo aukščiausi šalies vadovai. Tai izoliavo Lietuvos futbolą nuo valstybinės politikos ir trukdė vystyti ilgalaikę nacionalinę futbolo strategiją.
Pasitraukimas ir gyvenimas po prezidentavimo
Spaudimas iš visuomenės, žiniasklaidos ir net tarptautinių partnerių galiausiai padarė savo. 2016 metais Julius Kvedaras nusprendė nebesiekti dar vienos kadencijos. Nors oficialiai tai buvo pateikta kaip asmeninis sprendimas, daugelis ekspertų sutarė, kad situacija buvo tapusi nevaldoma, o federacijai reikėjo „naujo veido” tam, kad atgautų bent minimalų pasitikėjimą.
Po pasitraukimo iš prezidento posto, J. Kvedaras visiškai nedingo iš akiračio, tačiau jo įtaka palaipsniui menko. Nors kurį laiką dar buvo kalbama apie jo išlikusią įtaką per lojalius asmenis federacijos viduje, naujoji LFF vadovybė ėmėsi reformų, siekdama pakeisti įstatus ir atsikratyti praeities šmėklų. Paskutiniaisiais gyvenimo metais buvęs prezidentas viešumoje rodėsi retai, o jo sveikata, kaip teigiama šaltiniuose, vis prastėjo.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus apie Juliaus Kvedaro asmenybę ir veiklą.
Kada ir kiek laiko Julius Kvedaras vadovavo LFF?
Julius Kvedaras Lietuvos futbolo federacijos prezidento pareigas oficialiai ėjo vieną kadenciją – nuo 2012 iki 2016 metų. Tačiau iki tol jis ilgą laiką dirbo LFF generaliniu direktoriumi ir buvo laikomas vienu įtakingiausių asmenų federacijoje.
Kodėl J. Kvedaras buvo siejamas su nusikalstamu pasauliu?
Teisėsaugos pareigūnų operatyvinėje medžiagoje ir viešai prieinamose ataskaitose J. Kvedaras buvo siejamas su Kauno „Daktarų” nusikalstama grupuote. Buvo minima jo pravardė „Lialka” ir ryšiai su gaujos lyderiais, tačiau už sunkius nusikaltimus, susijusius su gaujos veikla, jis nuteistas nebuvo.
Koks buvo didžiausias J. Kvedaro pasiekimas?
Jo šalininkai didžiausiu pasiekimu laiko LFF finansinį stabilizavimą ir infrastruktūros plėtrą, pavyzdžiui, LFF stadiono Vilniuje rekonstrukciją bei dirbtinės dangos aikščių įrengimą regionuose. Taip pat jo valdymo metu rinktinė pasiekė keletą įsimintinų pergalių, nors bendras lygis kėlė diskusijas.
Kaip mirė Julius Kvedaras?
Remiantis pirminiais pranešimais, Julius Kvedaras mirė eidamas 66-uosius metus. Mirties priežastis viešai detalizuojama nebuvo, tačiau artimųjų ir bendražygių teigimu, tai nebuvo staigi nelaimė – buvęs prezidentas turėjo sveikatos problemų.
Istorinė asmenybė Lietuvos futbolo metraščiuose
Juliaus Kvedaro mirtis verčia užversti vieną kontraversiškiausių puslapių Lietuvos sporto istorijoje. Jo vertinimas niekada nebus vienareikšmis. Viena vertus, jis buvo žmogus, kuris valdė futbolą „kieta ranka” sunkiu pereinamuoju laikotarpiu, sugebėjo pritraukti lėšų ir išlaikyti federacijos struktūrą. Jo gebėjimas laviruoti tarp interesų grupių ir išlaikyti valdžią rodo neeilinius vadybinius ir politinius gebėjimus, nors jie ir buvo nukreipti ne visada teigiama linkme.
Kita vertus, jo palikimas yra stipriai suterštas kriminalinio pasaulio šešėlio, kuris ilgus metus neleido Lietuvos futbolui kvėpuoti pilna krūtine. Įvaizdžio krizė, kurią sukėlė jo valdymas, reikalavo ir vis dar reikalauja milžiniškų pastangų iš dabartinių vadovų, norint atkurti rėmėjų ir visuomenės pasitikėjimą. J. Kvedaras tapo simboliu epochos, kai sportas ir kriminalinis pasaulis neretai žengė koja kojon.
Šiandien Lietuvos futbolas jau kitoks – skaidresnis, atviresnis ir labiau orientuotas į vakarietiškus standartus. Tačiau Juliaus Kvedaro figūra išliks kaip priminimas apie tai, koks sudėtingas ir duobėtas buvo šio sporto kelias nepriklausomoje Lietuvoje. Jo atminimas bus gyvas diskusijose, prisiminimuose ir istorinėse analizėse, nesvarbu, ar tos diskusijos bus nuspalvintos pagarba už nuveiktus darbus, ar kritika už prarastas galimybes.
