Lietuvos futbolas jau ne vienerius metus išgyvena gilią tapatybės ir rezultatų krizę, o diskusijos apie tai, kas kaltas ir ką daryti, netyla nei žiniasklaidoje, nei tarp sirgalių. Kai apie situaciją prabyla tokio kalibro asmenybė kaip Arminas Narbekovas, visuomenė suklūsta. Tai nėra tiesiog dar vieno eksperto nuomonė – tai žodžiai žmogaus, kuris savo kojomis ir talentu yra pasiekęs futbolo aukštumas, apie kurias dabartinė karta gali tik pasvajoti. 1988 metų olimpinis čempionas, legendinis Vilniaus „Žalgirio“ ir Austrijos klubų žaidėjas, niekada nevyniojo žodžių į vatą. Jo naujausi pasisakymai apie Lietuvos futbolo realybę yra skaudūs, bet būtini, tarsi šaltas dušas bendruomenei, kuri dažnai linkusi ieškoti pasiteisinimų dėl prastų rezultatų, kaltindama mažą gyventojų skaičių ar krepšinio dominavimą. Narbekovo įžvalgos atveria pūliuojančias sistemos žaizdas ir verčia pažvelgti tiesai į akis: problema slypi ne viename pralaimėtame mače, o dešimtmečius trunkančioje strategijos nebuvime.
Olimpinio čempiono autoritetas: kodėl Narbekovo žodis svarus?
Norint suprasti Armino Narbekovo kritikos svorį, būtina prisiminti, kas jis toks ir kokį pėdsaką paliko futbolo istorijoje. Jis nėra teorinis strategas, stebintis žaidimą tik iš tribūnų. Narbekovas yra gyva legenda, vienas iš geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų, kurio karjera įrodė, kad net ir iš mažos šalies kilęs žaidėjas gali dominuoti tarptautinėje arenoje.
Jo pasiekimai kalba patys už save:
- Olimpinis auksas: 1988 metais Seule jis tapo olimpiniu čempionu, būdamas vienu iš lyderių tuometinėje SSRS rinktinėje.
- Vilniaus „Žalgirio“ legenda: Jis buvo tos „auksinės“ kartos variklis, kuri sugebėjo mesti iššūkį galingiausiems Maskvos ir Kijevo klubams, demonstruodama technišką, intelektualų futbolą.
- Karjera Vakaruose: Sėkmingi metai Austrijos Bundeslygoje, kurioje jis tapo tikra žvaigžde, įrodo, kad lietuviška futbolo mokykla kažkada gebėjo paruošti aukščiausios klasės profesionalus.
Kai toks žmogus kalba apie šiandieninę situaciją, jis lygina ją ne su teoriniais modeliais, o su realia patirtimi. Jis žino, ką reiškia laimėtojų mentalitetas, kokia turi būti disciplina treniruotėse ir kaip turi veikti profesionali klubo struktūra. Todėl jo kritika dėl prarasto mentaliteto ir nykstančio techninio lygio yra paremta skaudžiu kontrastu tarp to, kas buvo, ir to, ką turime dabar.
Jaunimo ugdymo sistemos spragos
Viena aštriausių Narbekovo kritikos strėlių tenka jaunimo ugdymo sistemai. Pasak futbolo legendos, būtent čia prasideda visos problemos, kurios vėliau persikelia į nacionalinę rinktinę. Lietuvoje dažnai džiaugiamasi masiškumu – vis daugiau vaikų lanko futbolo treniruotes, stadionai pilni mažųjų futbolininkų. Tačiau Narbekovas pabrėžia esminį skirtumą tarp masiškumo ir kokybės.
Pagrindinės problemos, kurias įžvelgia ekspertas:
- Rezultato siekimas per anksti: Treneriai ir akademijos dažnai spaudžiami siekti pergalių vaikų čempionatuose bet kokia kaina. Tai lemia, kad apleidžiamas individualus techninis rengimas. Vaikai mokomi „spirti toli ir bėgti“, kad laimėtų rungtynes, užuot mokęsi valdyti kamuolį, priimti nestandartinius sprendimus ir nebijoti klysti.
- Fizinio pasirengimo stoka: Narbekovas pastebi, kad pereinant iš jaunimo futbolo į vyrų futbolą, lietuviai dažnai dramatiškai atsilieka fiziškai. Šiuolaikinis futbolas yra atletiškas, greitas ir reikalaujantis didelės ištvermės. Jei šie pamatai nepadedami paauglystėje, suaugusiųjų lygmenyje to kompensuoti beveik neįmanoma.
- Trenerių kompetencija: Nors situacija gerėja, vis dar trūksta aukščiausios kvalifikacijos vaikų trenerių, kurie suprastų modernias metodikas. Dažnai dirbama pagal pasenusius modelius, kurie nebeatitinka šiuolaikinio europinio futbolo standartų.
A lygos paradoksas: legionieriai prieš vietinį talentą
Dar viena tema, kuria Arminas Narbekovas pasisako itin griežtai, yra situacija aukščiausioje šalies lygoje – A lygoje. Iš pirmo žvilgsnio, lygos lygis kyla, klubai sėkmingiau pasirodo Europos taurių atrankose, o Vilniaus „Žalgiris“ netgi sugebėjo patekti į Konferencijų lygos grupių etapą. Tačiau Narbekovas kelia klausimą: kokia iš to nauda Lietuvos rinktinei?
Stipriausiuose Lietuvos klubuose dominuoja užsieniečiai. Pagrindinėse sudėtyse dažnai matome vos vieną ar du lietuvius. Pasak legendinio futbolininko, tai sukuria uždarą ratą:
- Jauni lietuviai negauna žaidybinio laiko savo šalies čempionate.
- Neturėdami praktikos, jie nustoja tobulėti kritiniu savo karjeros laikotarpiu (18–21 metų).
- Nacionalinės rinktinės treneriai neturi iš ko rinktis, nes geriausi šalies klubai „augina“ žaidėjus kitoms valstybėms arba tiesiog perka pigesnę darbo jėgą iš užsienio.
Narbekovas nesiūlo visiškai uždrausti legionierių, tačiau jis pasisako už protingą balansą. Jei A lygos klubai, gaudami paramą iš savivaldybių, neinvestuoja į vietinį jaunimą ir nesuteikia jam šanso, Lietuvos futbolas kaip sistema praranda savo pamatą. Be stiprios vietinės žaidėjų bazės, rinktinės rezultatai ir toliau bus liūdni, nepriklausomai nuo to, kaip gerai klubai pasirodys Europoje su svetimšalių pagalba.
Infrastruktūra: ar jau turime kur žaisti?
Ilgus metus pagrindinis pasiteisinimas dėl prasto futbolo lygio buvo stadionų ir treniruočių bazių trūkumas. Narbekovas pripažįsta, kad situacija keičiasi – Kaune atidarytas Dariaus ir Girėno stadionas, Vilniuje pagaliau juda statybos. Tačiau vienas gražus stadionas problemos neišspręs.
Problemos esmė – treniruočių sąlygos žiemą. Lietuvoje klimatas futbolui yra nedėkingas beveik pusę metų. Narbekovas akcentuoja, kad be kokybiškų, pilnų matmenų uždarų futbolo maniežų kiekviename didesniame mieste, mes negalime tikėtis išauginti techniškų žaidėjų. Vaikai, kurie žiemą treniruojasi mažose mokyklų salėse ant parketo, pavasarį išbėgę į didelę aikštę jaučiasi pasimetę. Tuo tarpu Islandija, turinti panašų ar net atšiauresnį klimatą, šią problemą išsprendė statydama maniežus ir tai davė stulbinančių rezultatų. Narbekovo teigimu, infrastruktūra turi būti orientuota ne tik į parodomąsias rungtynes, bet visų pirma į kasdienį, juodą darbą treniruotėse.
Psichologija ir nugalėtojo mentalitetas
Technika ir fizinis pasirengimas yra viena medalio pusė, tačiau Arminas Narbekovas dažnai pabrėžia ir psichologinį aspektą. Jo karta turėjo nugalėtojų mentalitetą. Jie nebijojo žaisti prieš galingus varžovus, jie tikėjo, kad gali laimėti. Šiandienos realybė dažnai kitokia – Lietuvos futbolininkai į aikštę neretai išeina jau pralaimėję psichologiškai, galvodami tik apie tai, kaip praleisti kuo mažiau įvarčių.
Šis mentaliteto pokytis, anot Narbekovo, ateina iš nuolatinių nesėkmių ir pasitikėjimo savimi stokos. Norint tai pakeisti, reikia ne tik trenerių, bet ir lyderių aikštėje, kurie savo pavyzdžiu užkrėstų komandą. Tokių asmenybių trūkumas šiuolaikinėje rinktinėje yra akivaizdus.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Šiame skyriuje atsakome į dažniausiai kylančius klausimus, susijusius su Armino Narbekovo kritika ir Lietuvos futbolo situacija.
- Koks yra didžiausias Armino Narbekovo pasiekimas futbole?
- Didžiausias asmeninis ir komandinis pasiekimas yra 1988 metų olimpinis aukso medalis Seule su SSRS rinktine. Taip pat jis buvo ilgametis Vilniaus „Žalgirio“ lyderis ir sėkmingai rungtyniavo Austrijos „Austria Wien“ klube, su kuriuo tapo šalies čempionu.
- Kodėl Narbekovas kritikuoja A lygos klubus?
- Pagrindinė kritika tenka klubams dėl pernelyg didelio užsieniečių (legionierių) skaičiaus ir per mažo dėmesio vietiniam jaunimui. Tai, jo nuomone, stabdo Lietuvos rinktinės žaidėjų tobulėjimą.
- Ar Narbekovas yra dirbęs treneriu?
- Taip, Arminas Narbekovas turi trenerio patirties. Jis treniravo įvairius klubus, taip pat vadovavo Lietuvos jaunimo (U-21) rinktinei bei buvo pagrindinės nacionalinės rinktinės trenerių štabo narys.
- Ką Narbekovas siūlo daryti su vaikų futbolu?
- Jis akcentuoja individualaus meistriškumo ugdymą, o ne komandinį rezultatą ankstyvame amžiuje. Taip pat pabrėžia būtinybę gerinti trenerių kvalifikaciją ir infrastruktūrą (maniežus) treniruotėms žiemos metu.
- Ar pasak Narbekovo Lietuvos futbolas gali atsigauti?
- Taip, tačiau tam reikalingi sisteminiai pokyčiai, ilgalaikė strategija ir kantrybė. Tai nėra vienerių metų darbas – tai dešimtmečio projektas, reikalaujantis visos futbolo bendruomenės ir valdžios susitelkimo.
Sisteminių pokyčių būtinybė ir ateities vizija
Apibendrinant Armino Narbekovo išsakytas mintis, tampa aišku, kad kosmetiniai taisymai Lietuvos futbolo neišgelbės. Reikalinga ne tik Lietuvos futbolo federacijos (LFF) strategijos kaita, bet ir valstybinis požiūris į futbolą kaip į socialinį reiškinį. Narbekovas savo pasisakymais neragina viską griauti, jis ragina statyti ant tvirtesnių pamatų.
Svarbiausi žingsniai, kurie galėtų pakeisti trajektoriją:
- Investicijos į žmones: Trenerių edukacija turi tapti prioritetu. Tik geriausi mokytojai gali išugdyti geriausius mokinius.
- Sąlygų suvienodinimas: Regionuose turi atsirasti galimybės treniruotis visus metus, kad talentingi vaikai iš mažesnių miestelių nebūtų prarasti dėl infrastruktūros stokos.
- Klubų ir rinktinės sinergija: A lygos klubai turi būti suinteresuoti auginti lietuvius. Galbūt reikalingi griežtesni limitai arba finansinės paskatos už aikštėje pasirodančius jaunus lietuvius.
Armino Narbekovo „tiesa“ nėra patogi. Ji verčia raudonuoti funkcionierius ir pykti klubų savininkus. Tačiau be tokios atviros, autoritetingos ir skaudžios analizės, progresas yra neįmanomas. Futbolas Lietuvoje turi potencialo – tai rodo pilnos vaikų grupės ir aistringi sirgaliai. Dabar reikia tik valios paversti tą potencialą realybe, vadovaujantis ne trumpalaikiais interesais, o ilgalaike vizija, kurią ir bando įteigti olimpinis čempionas.
