Lietuvos politinėje padangėje yra nedaug asmenybių, kurias būtų galima pavadinti tikromis epochų jungtimis, tačiau Česlovas Juršėnas be abejonės yra viena iš jų. Dažnai tituluojamas „Seimo džentelmenu“ ar „politikos patriarchu“, jis savo akyse matė ne tik Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, bet ir visą parlamento evoliuciją nuo Aukščiausiosios Tarybos iki šių dienų modernaus Seimo. Jo karjera truko daugiau nei du dešimtmečius, per kuriuos jis tapo ne tik politinių procesų dalyviu, bet ir savotišku parlamentarizmo mokytoju. Tačiau už oficialių tribūnų, griežtų procedūrų ir legendiniu tapusio Seimo statuto išmanymo slypi žmogus, kuris šiandien atvirai kalba ne tik apie pasiekimus, bet ir apie kainą, kurią teko sumokėti už gyvenimą politikos sūkuryje. Žvelgdamas atgal, Č. Juršėnas nevengia aštrių kampų ir prisipažįsta apie sprendimus, kurie net ir praėjus daugybei metų neduoda ramybės.
Seimo statutas kaip galingiausias ginklas
Daugelis jaunųjų politikų į Seimo statutą žiūri kaip į nuobodų taisyklių rinkinį, tačiau Česlovas Juršėnas visada laikėsi kitokios nuomonės. Jam tai buvo pagrindinis darbo įrankis ir ginklas, neretai padėdavęs laimėti politines batalijas net ir esant mažumoje. Parlamento kuluaruose iki šiol sklando legendos, kaip C. Juršėnas, būdamas Seimo pirmininku ar posėdžių vedėju, sugebėdavo meistriškai „gesinti“ kylančius konfliktus tiesiog preciziškai cituodamas straipsnius ir punktus.
Jis atvirai pripažįsta, kad statuto išmanymas jam suteikė milžinišką pranašumą. Politikas prisimena:
- Kaip procedūriniai manevrai padėdavo išvengti neparankių balsavimų opozicijai.
- Situacijas, kai emocingus oponentus pavykdavo nuraminti ne pakeltu tonu, o ramia pastaba apie reglamentą.
- Aimirkas, kai statutas tapdavo skydu nuo asmeninių išpuolių, kurie pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo itin dažni.
Tačiau už šio techninio meistriškumo slypėjo gilesnė filosofija. Č. Juršėnas visada tikėjo, kad demokratija pirmiausia yra procedūra. Jei nesilaikoma taisyklių, prasideda chaosas. Būtent todėl jis taip griežtai reikalavo disciplinos iš kolegų, kartais net užsitraukdamas jų nemalonę. Šiandien jis apgailestauja, kad pagarba procedūroms Seime menksta, o politinė kultūra neretai aukojama dėl greitų viešųjų ryšių taškų.
Užkulisinės kovos ir „naktinės reformos“
Seimo rūmai matė visko – nuo džiaugsmo ašarų Kovo 11-ąją iki kruvinų Sausio 13-osios įvykių, nuo ekonominės blokados sunkumų iki naktinių mokesčių reformų. Česlovas Juršėnas buvo visų šių įvykių sūkuryje. Kalbėdamas apie parlamento užkulisius, jis atskleidžia, kad tai, ką mato visuomenė per televiziją, yra tik ledkalnio viršūnė. Tikroji politika dažnai vykdavo ne plenarinių posėdžių salėje, o kabinetuose, koridoriuose ir kavinėje.
Politikos patriarchas pasakoja apie sudėtingus derybų procesus tarp skirtingų frakcijų. Buvo laikai, kai ideologiniai priešininkai, kurie viešai vienas kitą vadino „valstybės griovėjais“, už uždarų durų turėdavo sėsti prie vieno stalo ir ieškoti kompromisų dėl valstybei gyvybiškai svarbių sprendimų. Čia atsiskleisdavo Č. Juršėno diplomatiniai gebėjimai. Jis dažnai atlikdavo tarpininko vaidmenį, bandydamas sušvelninti įtampą tarp dešiniųjų ir kairiųjų, tarp Landsbergio ir Brazausko stovyklų.
Santykiai su oponentais
Vienas įdomiausių Č. Juršėno pasakojimų aspektų – jo santykis su politiniais oponentais. Nors jis atstovavo kairiajam politiniam sparnui (LDDP, vėliau socialdemokratai), jis visada stengėsi išlaikyti pagarbų toną. Jis apgailestauja, kad šių dienų politikoje asmeninis įžeidinėjimas tapo norma.
„Mes galėjome ginčytis iki užkimimo dėl mokesčių ar užsienio politikos, bet tai neturėjo virsti neapykanta žmogui,“ – ne kartą yra pabrėžęs signataras. Jis prisimena atvejus, kai po aštrių debatų su oponentais eidavo gerti kavos ar žaisti šachmatais. Tai rodo, kad politinė branda anuomet, nepaisant jaunos demokratijos statuso, tam tikrais aspektais buvo aukštesnė nei dabar.
Ko labiausiai gailisi politikos senbuvis?
Bene jautriausia Česlovo Juršėno atviravimo dalis yra susijusi su asmeniniais praradimais ir apgailestavimais. Nepaisant sėkmingos karjeros ir visuotinio pripažinimo, politikas neslepia, kad už tai teko sumokėti didelę kainą. Kai žurnalistai ar biografai paklausia, ko jis labiausiai gailisi, atsakymas dažniausiai būna susijęs ne su balsavimais ar įstatymais, o su laiku.
Esminiai apgailestavimai:
- Šeimai skirtas laikas: Didžiausias skaudulys – per mažai laiko, praleisto su žmona Jadvyga ir sūnumi. Politika „suvalgė“ savaitgalius, vakarus ir atostogas. Č. Juršėnas pripažįsta, kad daugybę šeimos švenčių praleido Seime arba partiniuose susirinkimuose, ir šio laiko susigrąžinti neįmanoma.
- Neišnaudotos galimybės vienyti: Politikas taip pat apgailestauja, kad pirmaisiais Nepriklausomybės dešimtmečiais nepavyko išvengti gilaus visuomenės susipriešinimo. Jis svarsto, kad galbūt tam tikrais momentais reikėjo būti lankstesniems, labiau įsiklausyti į oponentų argumentus, kad tauta nebūtų taip drastiškai padalinta į „savus“ ir „svetimus“.
- Kūrybiniai planai: Būdamas žurnalistas ir publicistas, jis gailisi, kad dėl intensyvaus politinio darbo nespėjo parašyti tiek knygų ar straipsnių, kiek norėjo. Nors jo bibliografija solidi, stalčiuose liko ne vienas neįgyvendintas projektas.
Legendiniai akiniai ir įvaizdžio dalis
Kalbėti apie Česlovą Juršėną ir nepaminėti jo akinių būtų tiesiog neįmanoma. Tai tapo neatsiejama jo įvaizdžio dalimi, savotišku prekės ženklu. Tačiau pats politikas į tai žiūri su humoru ir saviironija. Jo kolekcijoje – šimtai įvairiausių formų ir spalvų akinių, kuriuos jis derindavo prie kostiumų ar net nuotaikos.
Šis išorinis elementas atliko ir psichologinį vaidmenį. Seimo salėje, kur įtampa dažnai pasiekdavo virimo tašką, spalvoti ar neįprasti Seimo pirmininko akiniai kartais tapdavo tuo elementu, kuris šiek tiek praskaidrindavo atmosferą ar nukreipdavo dėmesį. Tai buvo dalis jo, kaip „Seimo džentelmeno“, strategijos – būti rimtam, bet ne nuobodžiam, būti griežtam, bet turėti žmogišką veidą.
Patarimai dabartiniams politikams
Stebėdamas dabartinį Seimą, Č. Juršėnas turi ką pasakyti jaunajai kartai. Jo patarimai nėra moralizuojantys, greičiau – pragmatiški, paremti ilgamete patirtimi. Jis pastebi, kad dabartiniame parlamente trūksta retorinio meistriškumo ir gebėjimo diskutuoti argumentais, o ne emocijomis.
Viena pagrindinių jo minčių – politikas privalo skaityti. Ne tik įstatymus, bet ir grožinę literatūrą, istoriją, filosofiją. „Siauras akiratis gimdo siaurus sprendimus,“ – tokia galėtų būti jo žinutė. Be to, jis ragina nebijoti pripažinti klaidų. Jo nuomone, rinkėjai labiau vertina nuoširdų klystantįjį, kuris taisosi, nei arogantišką visažinį.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kiek metų Česlovas Juršėnas praleido Seime?
Česlovas Juršėnas Lietuvos Respublikos Seimo nariu buvo renkamas net šešias kadencijas iš eilės, nuo 1990 m. (Aukščiausioji Taryba) iki 2012 m. Tai sudaro 22 metus nepertraukiamo darbo parlamente.
Kodėl jis vadinamas „Seimo džentelmenu“?
Šis titulas jam prigijo dėl išskirtinio mandagumo, gebėjimo valdyti emocijas, korektiško bendravimo su oponentais ir visada nepriekaištingos išvaizdos bei elgesio kultūros, net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose.
Koks buvo Česlovo Juršėno vaidmuo Kovo 11-osios akto pasirašyme?
Č. Juršėnas yra Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras. Nors jis priklausė savarankiškai LKP (vėliau LDDP), kuri tuo metu oponavo Sąjūdžiui taktikos klausimais, lemiamu momentu jis balsavo už Nepriklausomybės atkūrimą.
Ar Česlovas Juršėnas vis dar dalyvauja politikoje?
Nuo 2012 metų Č. Juršėnas nebedalyvauja aktyvioje politikoje kaip Seimo narys, tačiau jis išlieka aktyvus visuomenininkas, Lietuvos socialdemokratų partijos garbės pirmininkas, dažnai komentuoja politinius įvykius ir dalijasi patirtimi su jaunaisiais kolegomis.
Parlamentarizmo mokykla ateičiai
Česlovo Juršėno istorija nėra tik vieno žmogaus biografija. Tai pasakojimas apie Lietuvos politinės kultūros brandą, apie perėjimą nuo totalitarinės sistemos prie vakarietiškos demokratijos. Jo atvirumas kalbant apie klaidas ir apgailestavimus daro jį dar artimesnį paprastam žmogui. Tai priminimas, kad politikai nėra robotai – jie taip pat jaučia, klysta ir gailisi.
Šiandien, kai politinė arena dažnai virsta gladiatorių kovomis be taisyklių, Č. Juršėno pavyzdys primena, kad galima būti principingam, bet mandagiam, galima kovoti dėl idėjų, bet neprarasti žmogiškumo. Jo palikimas – tai ne tik priimti įstatymai, bet ir aukštai iškelta politinės etikos kartelė, kurią pasiekti ateities kartoms bus nemenkas iššūkis. Jo gyvenimo pamokos apie laiko vertę ir kompromiso meną išlieka aktualios ne tik Seimo nariams, bet ir kiekvienam piliečiui, siekiančiam suprasti valstybės valdymo sudėtingumą.
