Lietuvos futbolo padangėje retai pasitaiko akimirkų, kai aukščiausio kalibro žaidėjai nusprendžia nebevartoti standartinių frazių ir atvirai prabyla apie tai, kas vyksta už uždarų rūbinės durų. Fedoras Černychas, ilgametis nacionalinės rinktinės kapitonas ir vienas geriausių pastarojo dešimtmečio šalies futbolininkų, savo naujausiame interviu atskleidė ne tik asmeninius išgyvenimus, bet ir gilias sistemines žaizdas, kurios kamuoja Lietuvos futbolą. Jo žodžiai nėra tiesiog nusiskundimai – tai brandaus profesionalo, mačiusio įvairių futbolo kultūrų nuo Lenkijos iki Rusijos ar Kipro, analizė. Šiame straipsnyje detaliai apžvelgsime kapitono išsakytas mintis apie rinktinės žaidimo kokybę, jaunimo ugdymo spragas, infrastruktūros trūkumus bei jo paties ateities planus, kurie gali būti lemtingi visai komandai.
Skaudi realybė: rezultatai neatitinka lūkesčių
Viena pagrindinių temų, kurią paliečia rinktinės lyderis, yra nuolatinis neatitikimas tarp sirgalių lūkesčių ir realių komandos galimybių. Pasak F. Černycho, kiekvienas ciklas prasideda su viltimi, tačiau dažnai baigiasi nusivylimu tiek žaidėjams, tiek aistruoliams. Kapitonas pabrėžia, kad rezultatas švieslentėje dažnai yra tik ledkalnio viršūnė, po kuria slepiasi pasiruošimo, psichologijos ir taktikos niuansai.
Futbolininkas atvirai pripažįsta, kad rinktinei dažnai pritrūksta stabilumo. Geros rungtynės prieš stiprius varžovus neretai keičiamos pralaimėjimais komandoms, kurias, teoriškai, Lietuva turėtų įveikti. Tai sukelia didelį psichologinį spaudimą. Černychas akcentuoja keletą aspektų, lemiančių šį nestabilumą:
- Fizinis pasirengimas: Žaidėjai, rungtyniaujantys silpnesniuose čempionatuose, atvykę į rinktinę susiduria su visiškai kitokiu intensyvumu.
- Žaidybinio laiko trūkumas klubuose: Ne visi rinktinės nariai yra pagrindiniai savo užsienio klubų žaidėjai, o tai atsiliepia žaidimo ritmui.
- Psichologinė našta: Nuolatinė kritika viešojoje erdvėje kartais ne motyvuoja, o kausto jaunus žaidėjus, kurie bijo suklysti.
Sisteminės problemos: kodėl talentai dingsta?
Fedoras Černychas, lygindamas situaciją su Lenkija, kurioje praleido didelę savo karjeros dalį (atstovavo Balstogės „Jagiellonia“, Lenčnos „Gornik“), mato didžiulį atotrūkį jaunimo ugdymo sistemoje. Jo nuomone, problema nėra ta, kad Lietuvoje negimsta talentingi vaikai. Problema yra ta, kas nutinka pereinamuoju laikotarpiu – nuo 16 iki 20 metų.
Kapitonas pastebi, kad Lietuvoje trūksta konkurencingos aplinkos jaunimui. Lenkijoje jaunimo lygos yra itin fiziškos ir taktiškai brandžios, todėl perėjimas į vyrų futbolą nėra toks šokiruojantis. Tuo tarpu Lietuvoje jaunuoliai dažnai „verda savo sultyse“ ir, susidūrę su tarptautiniu lygiu, tiesiog nebegali konkuruoti greičiu ir mąstymu.
Infrastruktūros klausimas
Nors situacija su stadionais Lietuvoje po truputį gerėja (Dariaus ir Girėno stadiono atidarymas Kaune buvo didelis žingsnis į priekį), F. Černychas atkreipia dėmesį į treniruočių sąlygas. Kokybiškų natūralios vejos aikščių trūkumas verčia daugelį komandų, ypač šaltuoju metų laiku, treniruotis ant dirbtinės dangos arba maniežuose. Tai fundamentaliai keičia futbolą:
- Kamuolio atšokimas ir judėjimo greitis ant sintetikos skiriasi nuo natūralios žolės.
- Traumų tikimybė ant kietesnės dangos yra didesnė, o tai trumpina žaidėjų karjeras.
- Tarptautinės rungtynės vyksta ant aukščiausios kokybės žolės, todėl lietuviams dažnai prireikia laiko adaptuotis prie „tikro“ futbolo sąlygų.
Rinktinės atmosfera ir kartų kaita
Vienas jautriausių klausimų – santykiai komandos viduje ir kartų kaita. F. Černychas neslepia, kad būti kapitonu tokiais permainingais laikais yra sudėtinga. Jis jaučia atsakomybę ne tik už savo žaidimą, bet ir už atmosferos palaikymą rūbinėje. Pasak jo, šiuolaikinis jaunimas yra kitoks – drąsesnis, bet kartais stokojantis kantrybės ir supratimo, kad vieta startinėje sudėtyje turi būti iškovota sunkiu darbu, o ne duota kaip avansas.
„Mes turime talentingų vaikinų, – teigia Černychas, – tačiau talentas be juodo darbo šiuolaikiniame futbole nieko nereiškia.“ Kapitonas stengiasi būti tiltu tarp trenerių štabo ir žaidėjų, tačiau pripažįsta, kad kartais tenka pakelti balsą. Svarbu suprasti, kad rinktinė nėra vieta eksperimentams – čia atvažiuojama ginti šalies garbės, ir kiekvienas žaidėjas, nepriklausomai nuo amžiaus, turi jausti šią atsakomybę.
Ateities planai: ar pamatysime Fedorą kitame cikle?
Daugelį futbolo gerbėjų labiausiai domina asmeninė F. Černycho ateitis. Sulaukus tam tikro amžiaus (virš 30 metų), futbolininko karjera neišvengiamai artėja prie finišo tiesiosios, o fizinis atsistatymas po rungtynių trunka ilgiau. Černychas atvirai kalba apie tai, kad sprendimai dėl tolesnio atstovavimo rinktinei nebus priimami spontaniškai.
Žaidėjas pabrėžia, kad viskas priklausys nuo dviejų faktorių: sveikatos ir motyvacijos. „Kol jaučiu, kad galiu duoti naudą komandai, kol esu greitesnis ar gudresnis už varžovą, tol noriu žaisti,“ – sako jis. Tačiau jis taip pat nenori būti našta. Jei atsiras jaunesnių žaidėjų, kurie bus objektyviai geresni savo pozicijoje, Fedoras pasiruošęs užleisti vietą.
Kalbant apie klubinę karjerą, puolėjas vis dar jaučia alkį futbolui. Jo patirtis rodo, kad jis gali būti naudingas įvairiose lygose. Nors konkrečių klubų pavadinimų jis dažnai nemini, aišku viena – jis ieško stabilumo ir vietos, kurioje futbolas yra mylimas. Egzotiškesnės kryptys (kaip Indija, kurioje jam teko žaisti) suteikė neįkainojamos gyvenimiškos patirties, tačiau Europinis futbolas išlieka prioritetu dėl savo organizuotumo ir lygio.
Taktiniai niuansai ir trenerių kaita
Lietuvos rinktinė per F. Černycho karjerą matė ne vieną trenerį. Nuo Edgaro Jankausko iki Valdo Urbono, vėliau Valdo Ivanausko ir vėl sugrįžusio Jankausko. Tokia kaita, pasak kapitono, nepadeda stabilumui. Kiekvienas treneris atsineša savo filosofiją, savo reikalavimus ir savo matymą.
Černychas pabrėžia, kad žaidėjams sunku adaptuotis, kai kas dvejus metus keičiasi strateginė kryptis – nuo aklinos gynybos iki bandymų žaisti pozicinį futbolą. Jo manymu, Lietuvai reikia atrasti savo identitetą. Mes niekada nebūsime Ispanija ar Brazilija technikos prasme, todėl turime remtis savybėmis, kurios istoriškai būdingos mūsų regionui: kovingumu, drausme, fizine jėga ir greitomis kontratakomis. Būtent kontratakos, kuriose F. Černychas visada jautėsi kaip žuvis vandenyje, turėtų būti vienas iš pagrindinių ginklų.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Siekiant geriau suprasti situaciją ir paties futbolininko poziciją, pateikiame atsakymus į dažniausiai sirgalių užduodamus klausimus.
1. Ar Fedoras Černychas planuoja baigti karjerą rinktinėje artimiausiu metu?
Šiuo metu žaidėjas nėra paskelbęs apie oficialią pabaigą. Jis teigia, kad sprendimą priims atsižvelgdamas į savo fizinę būklę ir tai, ar vis dar gali būti naudingas komandai. Kol kas jis išlieka pasiruošęs padėti rinktinei, jei bus kviečiamas.
2. Kokias didžiausias problemas Lietuvos futbole įvardija kapitonas?
Pagrindinės problemos yra jaunimo perėjimas į vyrų futbolą, konkurencijos trūkumas vietinėse jaunimo lygose, aukščiausios kokybės treniruočių aikščių stygius ir nestabilumas trenerių štabe.
3. Koks buvo įsimintiniausias Černycho momentas rinktinėje?
Nors pats žaidėjas išskiria daugelį rungtynių, sirgaliai ir ekspertai dažniausiai prisimena jo įvarčius Europos čempionato atrankos cikluose bei lyderystę sunkiu komandai metu, kai jis tapo vienu rezultatyviausių visų laikų rinktinės žaidėjų.
4. Ar Černychas mato save trenerio rolėje ateityje?
Fedoras neatmeta galimybės likti futbole po karjeros pabaigos, tačiau kol kas koncentruojasi į žaidimą. Jo patirtis ir autoritetas leistų jam būti puikiu mentoriumi jaunajai kartai arba dirbti futbolo vadybos srityje.
5. Kaip jis vertina dabartinį Lietuvos rinktinės jaunimą?
Jis vertina juos kaip talentingus, tačiau pabrėžia, kad jiems reikia daugiau charakterio, kantrybės ir sunkaus darbo treniruotėse, kad talentas virstų rezultatais tarptautinėje arenoje.
Lyderio žinutė ir viltis ateičiai
Apibendrinant F. Černycho mintis, tampa aišku, kad Lietuvos futbolas stovi kryžkelėje. Viena vertus, turime istorinį palikimą ir norą laimėti, kita vertus – susiduriame su žiauria realybe, kurioje vien noro neužtenka. Kapitono atvirumas yra būtinas sukrėtimas, kurio reikia futbolo bendruomenei. Tai nėra pasidavimas, tai – kvietimas veikti.
Jo žodžiuose girdima ne tik kritika, bet ir didžiulė meilė rinktinei. Kiekvienas išsakytas priekaištas dėl infrastruktūros ar sistemos yra skirtas tam, kad ateities kartoms nereikėtų susidurti su tomis pačiomis problemomis, su kuriomis susidūrė jis. Fedoras Černychas savo karjera įrodė, kad net ir iš nedidelės futbolo šalies galima pakilti į aukštą lygį, jei turi geležinę valią. Jo ateities planai, kad ir kokie jie bebūtų – ar dar vienas sezonas užsienyje, ar paskutinis šokis su rinktine – jau dabar yra antraeilis dalykas lyginant su tuo pavyzdžiu, kurį jis rodo. Svarbiausia dabar – ar Lietuvos futbolo federacija, klubai ir jaunieji žaidėjai išgirs šiuos žodžius ir imsis realių pokyčių, kad „amžinos statybos“ Lietuvos futbole pagaliau virstų tvirtu pastatu.
