Kelias į sportą – nuo smalsumo iki profesionalumo
Ieva gimė Vilniuje, kur sniegas žiemą – ne retenybė, tačiau kalnų nėra. Todėl jos pasirinkimas tapti slidininke daugeliui atrodė neįprastas. Pirmą kartą ant slidžių ji atsistojo dar vaikystėje, kai tėvai ją nuvedė į pramoginį slidinėjimo kalnelį. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė tik pramoga, tačiau būtent tada gimė aistra, kuri ilgainiui tapo gyvenimo būdu.
Jaunoji sportininkė greitai suprato, kad nori ne tik čiuožinėti kalnais, bet ir konkuruoti. Ji pradėjo treniruotis reguliariai, dalyvauti vietinėse varžybose, o vėliau – ir tarptautiniuose jaunimo turnyruose. Ievos pasiryžimas buvo neįtikėtinas: ji treniravosi sąlygomis, kurios niekaip neprilygo Alpių ar Skandinavijos šalių sportininkų galimybėms. Vis dėlto jos motyvacija ir noras įrodyti, kad „lietuvis gali“, tapo varomąja jėga.
Pirmieji iššūkiai ir sėkmės skonis
Profesionalaus sporto kelyje Ieva susidūrė su daugybe kliūčių – nuo finansavimo stokos iki logistikos problemų. Lietuvoje trūko ne tik kalnų, bet ir trenerių, kurie būtų dirbę su aukšto lygio kalnų slidininkais. Todėl ji dažnai treniruodavosi užsienyje, savo lėšomis ieškodama galimybių tobulėti. Nepaisant visko, Ieva sugebėjo pasiekti puikių rezultatų ir tapo viena pirmųjų lietuvių, pasiekusių olimpinių normatyvų kalnų slidinėjimo disciplinoje.
Jos debiutas olimpinėse žaidynėse buvo ne tik sportinis pasiekimas, bet ir simbolinis žingsnis. Ieva įrodė, kad net ir neturint didžiulės infrastruktūros galima pasiekti tarptautinį lygį. Ji tapo tarsi ambasadore – ne tik atstovavo Lietuvai sporte, bet ir rodė, kad stereotipai apie „nežiemiškas“ mūsų šalies galimybes tėra ribojančios mintys.
Stereotipų laužymas ir įkvėpimo misija
Kalnų slidinėjimas Lietuvoje ilgą laiką buvo laikomas turtingųjų pramoga, o ne rimtu sportu. Ieva Januškevičiūtė šį požiūrį kardinaliai pakeitė. Ji tapo pavyzdžiu, kad moteris iš mažos šalies, neturėdama kalnų ar idealios infrastruktūros, gali konkuruoti pasauliniu mastu. Jos istorija – tai pasakojimas apie drąsą eiti prieš srovę, atsispirti abejonių lavinai ir tikėti savo pasirinkimu.
Žiniasklaidoje Ieva dažnai pabrėždavo, kad jai svarbiausia – įkvėpti kitus. „Noriu parodyti, kad ribos egzistuoja tik mūsų galvose“, – yra sakiusi sportininkė. Šis požiūris atspindi jos charakterį – tvirtą, tačiau kartu labai žmogišką. Ji pripažįsta, kad ne viskas buvo lengva: buvo traumų, nusivylimų, momentų, kai atrodė, kad viskas griūva. Tačiau kiekvienas išbandymas ją tik stiprino.
Olimpinis kelias ir tarptautinė patirtis
Ieva atstovavo Lietuvai Sočio ir Pjongčango olimpinėse žaidynėse, tapdama pirmąja lietuve, startavusia šiose varžybose kalnų slidinėjime. Nors jos rezultatai nebuvo priziniai, dalyvavimas pats savaime buvo istorinis įvykis. Tai atvėrė duris ir kitiems Lietuvos sportininkams, kurie iki tol nemanė, kad iš mūsų šalies galima patekti į tokio lygio žiemos sporto turnyrus.
Per savo karjerą Ieva dalyvavo dešimtyse Pasaulio taurės etapų, kur kiekvienas startas buvo ne tik sportinis išbandymas, bet ir galimybė tobulėti. Ji visada pabrėždavo, kad svarbiausia – progresas, o ne tik rezultatas. „Kai startuoji tarp stipriausių pasaulio sportininkų, išmoksti nebijoti, o gerbti kiekvieną sekundę, kurią praleidi trasoje“, – sakė Ieva viename interviu.
Gyvenimas po profesionalaus sporto
Baigusi profesionalią karjerą, Ieva Januškevičiūtė nenutolo nuo sporto. Ji aktyviai prisideda prie jaunimo ugdymo, kalnų slidinėjimo stovyklų ir edukacinių iniciatyvų. Jos tikslas – padėti jauniesiems sportininkams išvengti klaidų, kurias pati darė, ir suteikti jiems daugiau pasitikėjimo savimi. Ji tiki, kad sportas gali ugdyti žmogų ne tik fiziškai, bet ir morališkai – moko kantrybės, atsakomybės, komandinio darbo.
Be to, Ieva tapo įkvepiančiu balsu moterų sporte. Ji aktyviai dalyvauja diskusijose apie lyčių lygybę sporte, ragina mergaites nebijoti rinktis „vyriškomis“ laikomų sporto šakų. Jos istorija parodė, kad ryžtas, o ne lytis, lemia, kiek aukštai gali pakilti.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kada Ieva Januškevičiūtė pradėjo sportuoti?
Ji ant slidžių atsistojo dar vaikystėje, tačiau rimtai treniruotis pradėjo paauglystėje, kai suprato, kad nori siekti profesionalios sportininkės karjeros.
Kuriose olimpinėse žaidynėse ji dalyvavo?
Ieva atstovavo Lietuvai Sočio (2014 m.) ir Pjongčango (2018 m.) žiemos olimpinėse žaidynėse kalnų slidinėjimo rungtyse.
Ką ji veikia po sportinės karjeros?
Šiuo metu Ieva dirba su jaunaisiais sportininkais, organizuoja slidinėjimo stovyklas ir dalyvauja sporto skatinimo projektuose.
Kuo Ieva išsiskiria iš kitų sportininkių?
Ji yra pirmoji lietuvė, atstovavusi šaliai kalnų slidinėjimo olimpinėse rungtyse, bei moteris, kuri įkvėpė kitus drąsiai siekti neįmanomo.
Įkvėpimo šaltinis naujajai sportininkų kartai
Ieva Januškevičiūtė įrodė, kad ne geografinės sąlygos ar ištekliai lemia sportininko sėkmę, o vidinis užsidegimas. Jos kelias – tai pavyzdys, kaip galima pakeisti ne tik savo likimą, bet ir visos šalies požiūrį į sportą. Ji ne tik įveikė šlaitus, bet ir nuslydo per abejonių ledą, palikdama ryškią vėžę Lietuvos sporto istorijoje. Jos istorija liudija, kad kiekvienas gali tapti pionieriumi, jei tik pasiryžta eiti savo keliu iki galo – nepaisant kliūčių ir stereotipų.
