Lietuvos kultūros ir literatūros istorijoje yra nedaug asmenybių, kurios keltų tiek aistrų, diskusijų ir prieštaringų vertinimų, kiek Juozas Baltušis. Net praėjus dešimtmečiams po jo mirties, šio rašytojo pavardė veikia kaip lakmuso popierėlis, atskleidžiantis mūsų santykį su sovietine praeitimi, kūrybos laisve ir moraline atsakomybe. Vienoje svarstyklių pusėje guli neabejotinas literatūrinis talentas, sukūręs šedevrus, vertus pasaulinio pripažinimo. Kitoje – sovietinio nomenklatūrininko karjera ir lemtinga klaida Atgimimo laikotarpiu, kurios tauta jam ilgai negalėjo atleisti. Šis straipsnis gilinasi į sudėtingą rašytojo likimą, bandydamas atsakyti į klausimą: kaip vertinti kūrėją, kai jo politinė laikysena prasilenkia su tautos lūkesčiais?
Literatūrinis fenomenas: kodėl Baltušio negalima tiesiog ištrinti?
Norint suprasti visuomenės susiskaldymą, pirmiausia reikia pripažinti J. Baltušio kūrybos svorį. Jis nebuvo vidutiniokas, kurį sistema iškėlė tik dėl lojalumo. Tai buvo išskirtinio talento pasakotojas, turėjęs unikalų stiliaus pojūtį ir gebėjimą valdyti žodį. Jo kūryba pasižymi sodria, gyva kalba, kurioje meistriškai persipina liaudiškas humoras, kaimo buities realizmas ir gilus psichologizmas.
Kritikai ir literatūrologai dažnai išskiria šiuos jo kūrybos aspektus, kurie daro jį nepakeičiamu lietuvių literatūros kanone:
- Kalbos turtingumas: Baltušis puikiai jautė aukštaičių tarmės niuansus ir sugebėjo juos natūraliai integruoti į literatūrinę kalbą, sukurdamas autentišką pasakojimo ritmą.
- Personažų gyvybingumas: Jo veikėjai nėra plokšti idėjiniai maketai (nors ankstyvojoje kūryboje duoklės ideologijai būta). Geriausiuose kūriniuose jie yra sudėtingi, kenčiantys, mylintys ir klystantys žmonės.
- Epinis užmojis: Rašytojas gebėjo per vieno žmogaus ar vienos šeimos likimą atskleisti ištisų epochų kaitą.
„Sakmė apie Juzą“ – romanas, peržengęs sienas
Didžiausiu Baltušio literatūriniu triumfu laikomas romanas „Sakmė apie Juzą“. Išleistas vėlyvuoju sovietmečiu, šis kūrinys tapo sensacija ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Prancūzijoje ir kitose Vakarų šalyse romanas buvo sutiktas su didžiuliu entuziazmu, buvo netgi svarstymų apie galimą Nobelio premijos nominaciją (nors tai dažnai apipinama mitais).
Knygoje pasakojama apie atsiskyrėlį Juzą, kuris, nepaisydamas karų, valdžių kaitos ir asmeninių tragedijų, lieka ištikimas savo žemei ir vertybėms. Paradoksalu, bet šis personažas tapo lietuviškojo identiteto – stipraus, kantraus, suaugusio su gamta – simboliu. Būtent „Sakmė apie Juzą“ yra tas inkaras, kuris neleidžia Baltušio nustumti į literatūros užribį. Skaitytojai, net ir smerkiantys autoriaus politiką, pripažįsta šio kūrinio meninę jėgą.
Nomenklatūrinė karjera ir patogus gyvenimas
Kita medalio pusė – J. Baltušio politinė veikla. Skirtingai nei daugelis rašytojų, kurie tik formaliai priklausė partijai, Baltušis buvo aktyvus sovietinės sistemos sraigtas. Jis ėjo aukštas pareigas, buvo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, mėgavosi visomis nomenklatūros privilegijomis: prabangiais butais, kelionėmis į užsienį, spec. parduotuvėmis ir gydymo įstaigomis.
Šis dvilypumas erzino daugelį amžininkų dar sovietmečiu. Viena vertus, jis vaizdavo paprastą kaimo žmogų ir jo vargus, kita vertus, pats gyveno visiškai atitrūkęs nuo realybės, kurioje egzistavo eiliniai lietuviai. Jo vieši pasisakymai dažnai šlovino sovietinę santvarką, o lojalumas Maskvai atrodė nepalaužiamas. Visgi, po mirties išleisti dienoraščiai parodė, kad viskas nebuvo taip paprasta – privačiai jis dažnai kritikavo sistemą, piktinosi biurokratija ir absurdiškais sprendimais, tačiau viešai žaidė pagal taisykles.
Lemtingieji 1990-ieji: pilietinė mirtis
Visuomenės pykčio ugnikalnis išsiveržė 1990 metais, Lietuvai žengiant lemiamą žingsnį Nepriklausomybės link. Tuo metu, kai didžioji dalis tautos ir kultūros elito vieningai stojo už laisvę, Juozas Baltušis pasirinko kitą pusę. Jo kalbos Aukščiausiojoje Taryboje ir interviu, kuriuose jis ragino neskubėti, gąsdino ekonomine blokada ir siūlė likti atnaujintoje Sovietų Sąjungoje, tapo jo pilietine savižudybe.
Reakcija buvo žaibiška ir negailestinga:
- Žmonės viešai degino jo knygas.
- Jo vardas buvo ištrintas iš mokyklinių programų.
- Rašytojas tapo izoliuotas, buvę kolegos ir draugai nusisuko.
- Visuomenės akyse iš „mylimo rašytojo“ jis tapo „išdaviku“.
Kodėl jis taip pasielgė? Versijų yra įvairių. Vieni teigia, kad tai buvo senstančio žmogaus baimė dėl pokyčių ir chaoso. Kiti mano, kad jis nuoširdžiai tikėjo, jog Lietuva neišgyvens be Rusijos ekonominių išteklių. Treti įžvelgia prarastos galios ir privilegijų baimę. Kad ir kokie buvo motyvai, šis sprendimas uždėjo antspaudą, kurio nepavyko nuplauti iki pat jo mirties.
Dienoraščių fenomenas: naujas žvilgsnis į asmenybę
Po J. Baltušio mirties praėjus kuriam laikui, leidykla „Tyto alba“ pradėjo leisti jo dienoraščius. Tai tapo vienu svarbiausių pastarojo dešimtmečio literatūrinių įvykių Lietuvoje. Daugiatomiai užrašai atvėrė visiškai kitokį rašytojo portretą ir vėl įžiebė diskusijas.
Dienoraščiuose Baltušis pasirodo kaip itin pastabus, aštrus, ciniškas, bet kartu ir kenčiantis žmogus. Jis be gailesčio aprašo savo kolegas rašytojus (dažnai – labai negražiai), atskleidžia nomenklatūros užkulisius ir savo paties vidinius prieštaravimus. Skaitytojai pamatė žmogų, kuris suprato sistemos ydas, bet pasirinko konformizmą dėl patogaus gyvenimo ir galimybės kurti.
Šie tekstai privertė visuomenę dar kartą pergalvoti santykį su autoriumi. Ar galima teisti žmogų už jo silpnybes, jei jis paliko istorinę vertę turintį liudijimą? Dienoraščiai parodė, kad Baltušis nebuvo fanatiškas komunistas, veikiau – pragmatiškas oportunistas su didžiuliu ego ir didžiuliu talentu.
Ar įmanoma atskirti kūrėją nuo kūrybos?
Tai yra pagrindinis klausimas, kuris kyla diskutuojant apie J. Baltušį. Ši dilema nėra unikali tik Lietuvai – pasaulis diskutuoja apie Knutą Hamsuną (kuris rėmė nacius), Louis-Ferdinand Céline ir kitus. Baltušio atveju, visuomenė vis dar bando rasti pusiausvyrą.
Argumentai UŽ atskyrimą: Meno kūrinys, pradėjęs savo gyvenimą, nebepriklauso autoriui. „Sakmė apie Juzą“ ar „Parduotos vasaros“ turi išliekamąją meninę vertę, kuri nepriklauso nuo autoriaus politinių pažiūrų. Išbraukdami šiuos kūrinius, mes skurdiname savo kultūrą.
Argumentai PRIEŠ atskyrimą: Autoriaus moralinė laikysena yra neatsiejama jo asmenybės dalis. Garbinti rašytoją, kuris priešinosi tautos laisvei, reiškia negerbti istorinės atminties ir kovotojų už laisvę.
Šiandieninė tendencija rodo, kad mes po truputį mokomės priimti sudėtingą istoriją. Baltušis grįžta į diskursą ne kaip herojus, bet kaip tragiška, sudėtinga figūra, kurią reikia analizuoti, o ne aklai teisti ar aklai garbinti.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Siekdami geriau suprasti Juozo Baltušio vietą Lietuvos istorijoje, pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus.
Koks yra žymiausias Juozo Baltušio kūrinys?
Nors „Parduotos vasaros“ yra plačiai žinomos dėl ekranizacijos ir įtraukimo į mokyklines programas sovietmečiu, meniniu požiūriu stipriausiu ir brandžiausiu kūriniu laikomas romanas „Sakmė apie Juzą“ (1979 m.).
Kodėl Juozas Baltušis vadinamas „išdaviku“?
Ši etiketė jam prilipo dėl viešų pasisakymų 1990 metais, kai jis nepritarė skubiam Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui ir ragino likti Sovietų Sąjungos sudėtyje, gąsdindamas ekonominiu žlugimu.
Ar verta skaityti Baltušio dienoraščius?
Taip, literatūrologų ir istorikų nuomone, tai yra vienas išsamiausių ir atviriausių šaltinių apie sovietinės Lietuvos kultūrinį ir politinį gyvenimą. Jie atskleidžia epochą be pagražinimų, nors ir per subjektyvią autoriaus prizmę.
Kur palaidotas Juozas Baltušis?
Juozas Baltušis palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. Jo laidotuvės buvo kuklios, jose dalyvavo nedaug žmonių, kas ryškiai kontrastavo su jo buvusia šlove.
Ar Baltušio kūryba dabar mokoma mokyklose?
Po nepriklausomybės atgavimo Baltušio kūryba buvo išimta iš privalomų programų. Tačiau pastaraisiais metais, peržiūrint programas ir vertinant literatūrinę kokybę, „Sakmė apie Juzą“ dažnai rekomenduojama kaip papildoma literatūra vyresniųjų klasių moksleiviams.
Palikimas be vienareikšmio atsakymo
Juozas Baltušis išlieka viena nepatogiausių figūrų mūsų kultūrinėje atmintyje. Jis primena, kad talentas ir moralinis stuburas ne visada eina išvien. Jo biografija yra puiki pamoka apie konformizmo kainą ir tai, kaip greitai politinės klaidos gali nubraukti dešimtmečius kurto autoriteto.
Tačiau atsisakyti Baltušio kūrybos reikštų atsisakyti dalies savo pačių istorijos ir vieno turtingiausių lietuvių kalbos klodų. Galbūt geriausias būdas „nubausti“ ar „išteisinti“ Baltušį yra jį skaityti – ne kaip stabą, o kaip talentingą liudininką, užfiksavusį pasaulį, kuris jau išnyko. Jo knygos ir dienoraščiai leidžia mums patiems spręsti, kas svarbiau: meninė tiesa ar autoriaus biografija. Kol ši diskusija vyksta, tol Baltušis išlieka gyvas mūsų kultūrinėje sąmonėje, skatindamas mus kritiškai vertinti ne tik praeitį, bet ir savo pačių pasirinkimus.
