Kai šiandien stebime pilnas arenas Kaune ar Vilniuje, kai skanduojame rinktinės vardą ir vadiname krepšinį antrąja Lietuvos religija, retai susimąstome apie pačias šio fenomeno ištakas. Krepšinis mūsų šalyje neatsirado savaime – jis buvo atvežtas, pasėtas ir, svarbiausia, profesionaliai išugdytas. Nors krepšinio pradininkų buvo ne vienas, egzistuoja viena figūra, kurios įtaka yra neginčijama ir monumentali. Tai žmogus, kuris ne tik parodė, kaip mėtyti kamuolį į krepšį, bet ir išmokė lietuvius nugalėti. Pranas Lubinas, už Atlanto žinomas kaip Frank Lubin, yra tikrasis Lietuvos krepšinio krikštatėvis, kurio dėka maža Baltijos valstybė tapo Europos čempione ir amžiams įsimylėjo šį žaidimą.
Iš Los Andželo į Berlyno olimpines žaidynes
Norint suprasti P. Lubino fenomeną, reikia nusikelti į jo jaunystę Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gimęs lietuvių emigrantų šeimoje Los Andžele, Frankas (kaip jį vadino amerikiečiai) augo aplinkoje, kurioje krepšinis jau buvo sparčiai populiarėjantis sportas. Tarpukariu JAV krepšinis skyrėsi nuo šiuolaikinio, tačiau Lubinas jau tada išsiskyrė savo fiziniais duomenimis. Būdamas beveik 2 metrų ūgio (duomenys svyruoja apie 198–201 cm), jis buvo tikras milžinas tų laikų aikštelėje.
Jo talentas netruko būti pastebėtas. Atstovaudamas Kalifornijos universiteto (UCLA) komandai, o vėliau ir AAU (Mėgėjų atletų sąjungos) lygos ekipai „Universal Pictures“, jis tapo vienu geriausių šalies vidurio puolėjų. Svarbiausias jo karjeros JAV pasiekimas įvyko 1936 metais. Berlyne vykusios olimpinės žaidynės buvo istorinės – krepšinis pirmą kartą buvo įtrauktas į oficialią programą. P. Lubinas ne tik pateko į JAV rinktinę, bet ir buvo jos kapitonas. Finale, žaidžiant atviroje aikštelėje per lietų ir purvą, amerikiečiai įveikė Kanadą, o P. Lubinas ant savo krūtinės užsikabino olimpinį aukso medalį. Tai buvo žaidėjas, esantis pačioje pasaulio viršūnėje, tačiau jo didžiausia misija laukė tėvų žemėje.
Pirmoji viešnagė ir Europos krepšinio pamokos
Po triumfo Berlyno olimpiadoje, P. Lubinas kartu su keletu kitų lietuvių kilmės amerikiečių atvyko į Lietuvą. Tuo metu krepšinio lygis Lietuvoje buvo, švelniai tariant, mėgėjiškas. Žaidėjams trūko ne tik technikos ar taktinio supratimo, bet ir elementarių fizinio pasirengimo žinių. Pamatęs vietinių entuziazmą, bet prastą atlikimą, olimpinis čempionas nusprendė pasidalinti savo patirtimi.
Nors pirmojo vizito metu jis negalėjo ilgai užsibūti, jo patarimai ir parodomosios treniruotės paliko neišdildomą įspūdį. Jis parodė, kad krepšinis yra kontaktinis žaidimas, reikalaujantis jėgos, greičio ir, svarbiausia, proto. Būtent šis pirmasis impulsas paruošė dirvą tam, kas įvyko 1937 metais Latvijoje.
1937-ųjų Ryga: Kaip P. Lubinas sukūrė stebuklą
Antrasis Europos krepšinio čempionatas Rygoje tapo lūžio tašku. Lietuvos rinktinė į šias pirmenybes vyko kaip niekam nežinoma autsaiderė. Tačiau jie turėjo slaptą ginklą. Nors dėl pilietybės ir statuso taisyklių P. Lubinas negalėjo žaisti kaip oficialus komandos narys aikštelėje, jis tapo faktiniu rinktinės treneriu ir dvasiniu lyderiu (oficialiai žaidžiančiuoju treneriu jis tapo vėliau).
P. Lubino indėlis į 1937 metų pergalę buvo strateginis. Jis kardinaliai pakeitė lietuvių žaidimo stilių:
- Gynyba: Jis įvedė agresyvesnę gynybą, kuri vertė varžovus klysti.
- Kamuolio valdymas: Iki tol vyravusį chaotišką bėgimą pakeitė apgalvoti perdavimai ir deriniai.
- Psichologija: Jis įdiegė nugalėtojų mentalitetą vyrams, kurie anksčiau pralaimėdavo dideliais skirtumais.
Lietuvos pergalė Rygoje sukrėtė visą Europą. Niekas nesitikėjo, kad maža valstybė gali nugalėti tokias komandas kaip Italija ar Estija. Grįžusius čempionus Kauno geležinkelio stotyje pasitiko tūkstantinės minios. Būtent tą akimirką krepšinis Lietuvoje nustojo būti tik žaidimu ir tapo nacionalinio pasididžiavimo simboliu.
Auksiniai 1939-ieji ir Kauno sporto halė
Po triumfo Rygoje Lietuva gavo teisę rengti 1939 metų Europos čempionatą. Tai buvo milžiniškas iššūkis ir atsakomybė. Norint priimti geriausias žemyno komandas, reikėjo arenos. Taip gimė legendinė Kauno sporto halė – pirmoji tokio tipo arena Europoje, skirta specialiai krepšiniui. Tačiau arena buvo tik viena medalio pusė. Reikėjo apginti titulą.
Šį kartą P. Lubinas jau galėjo pilnavertiškai atstovauti Lietuvai kaip žaidžiantysis treneris. Jo dominavimas aikštelėje 1939 metais buvo absoliutus. Europos komandos tiesiog neturėjo priešnuodžių prieš šį milžiną. Jo fizinė jėga, sugebėjimas atkovoti kamuolius ir pelnyti taškus iš po krepšio (naudojant garsųjį kablį) varė varžovus į neviltį.
Čempionatas Kaune tapo P. Lubino benefisu. Lietuva laimėjo visas rungtynes, o lemiamame mače sutriuškino tuo metu stiprią Latvijos rinktinę (nors oficialus finalas vyko rato sistema, mačas su latviais buvo esminis). P. Lubinas buvo pripažintas geriausiu turnyro žaidėju. Jis ne tik pelnė taškus, bet ir dirigavo visam komandos žaidimui, paversdamas Lietuvos rinktinę tikra krepšinio mašina.
Techninės inovacijos, kurias atnešė P. Lubinas
Kodėl P. Lubinas buvo toks pranašus? Tai nebuvo tik ūgis. Jis atvežė į Europą modernaus krepšinio elementus, kurie senajame žemyne dar buvo naujiena:
- „Kablys“: Metimas viena ranka per galvą, kurį blokuoti, turint ūgio pranašumą, buvo beveik neįmanoma. Tai tapo jo vizitine kortele.
- Pivot žaidimas: Jis išmokė lietuvius žaisti per vidurio puolėją, kuris stovi nugara į krepšį, priima kamuolį ir arba atakuoja pats, arba atmeta kamuolį laisviems gynėjams.
- Greitas puolimas: P. Lubinas akcentavo greitą perėjimą iš gynybos į puolimą, kol varžovai nespėjo susirikiuoti.
Karo audros ir pasitraukimas
Deja, aukso amžius truko neilgai. 1939 metais virš Europos jau kaupėsi Antrojo pasaulinio karo debesys. P. Lubinas, būdamas JAV pilietis, suprato artėjančią grėsmę. Prasidėjus karui, jis kartu su šeima buvo priverstas palikti Lietuvą ir grįžti į Jungtines Amerikos Valstijas. Tai buvo skausmingas atsisveikinimas, nes Lietuvoje jis jautėsi savas, mylimas ir reikalingas.
Nors P. Lubinas išvyko, jo palikimas niekur nedingo. Net sovietinės okupacijos metais Lietuva išliko krepšinio šalimi. Tie patys žaidėjai, kurie mokėsi iš Lubino, vėliau tapo treneriais ir perdavė jo filosofiją kitoms kartoms. Galima drąsiai teigti, kad legendinė „Žalgirio“ dvasia ir vėlesnės Modesto Paulausko, Arvydo Sabonio ar Šarūno Marčiulionio pergalės turi tiesiogines sąsajas su P. Lubino įdėtu indėliu.
Dažniausiai užduodami klausimai apie Praną Lubiną (DUK)
Ar Pranas Lubinas mokėjo kalbėti lietuviškai?
Taip, P. Lubinas augo lietuvių šeimoje ir namuose kalbėjo lietuviškai, nors ir su ryškiu amerikietišku akcentu. Tai jam labai padėjo bendraujant su Lietuvos rinktinės žaidėjais ir perduodant jiems taktinius nurodymus.
Koks buvo tikslus Prano Lubino ūgis?
Istoriniuose šaltiniuose duomenys šiek tiek skiriasi, tačiau dažniausiai nurodoma, kad jo ūgis buvo apie 201 cm. Tais laikais, kai vidutinis krepšininko ūgis retai viršydavo 180–185 cm, jis buvo laikomas tikru milžinu.
Ar P. Lubinas žaidė NBA lygoje?
Ne, NBA lyga susikūrė tik vėliau (1946 m.). P. Lubino karjeros pikas buvo mėgėjų krepšinio eroje (AAU), kuri tuo metu JAV buvo aukščiausio lygio varžybos. Tačiau krepšinio ekspertai neabejoja, kad jis būtų buvęs žvaigždė ir profesionalų lygoje.
Ką P. Lubinas veikė grįžęs į JAV?
Grįžęs į Ameriką, jis toliau žaidė krepšinį mėgėjų lygose dar daugelį metų, dirbo kino studijoje „Universal Studios“ scenos darbininku ir išliko aktyvus lietuvių bendruomenės narys. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis spėjo dar kartą aplankyti tėvynę ir buvo pagerbtas kaip didvyris.
Gyva legenda šiuolaikinėje Lietuvoje
Šiandien Prano Lubino vardas yra neatsiejama Lietuvos tapatybės dalis. Jis nėra tik istorinė asmenybė iš vadovėlių; jis yra simbolis to, kaip vienas žmogus, turintis talentą, valią ir patriotizmo jausmą, gali pakeisti visos tautos likimą. Jo atvežtas krepšinis tapo priemone, padėjusia lietuviams išlaikyti vienybę sunkiais okupacijos metais ir garsinti šalies vardą po nepriklausomybės atkūrimo.
Kiekvieną kartą, kai Lietuvos rinktinė žengia į aikštelę Europos ar Pasaulio čempionatuose, nematomas šeštasis žaidėjas visada yra šalia. Tai Prano Lubino dvasia. Jo mokymai apie komandinį darbą, atkaklumą ir išmanų žaidimą yra įrašyti į mūsų krepšinio mokyklos DNR. Todėl vadinti jį krepšinio krikštatėviu nėra tik skambi frazė – tai tiksliausias apibūdinimas žmogaus, be kurio Lietuva šiandien būtų visai kitokia valstybė.
