Kalnai neturi gailesčio, jie neturi emocijų ir jiems visiškai nerūpi, ar alpinistas pasieks viršūnę, ar liks ten amžiams. Tai yra erdvė, kurioje žmogus tampa tik laikinu svečiu, kovojančiu ne tiek su gamtos stichija, kiek su pačiu savimi. Saulius Damulevičius, vienas ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos alpinistų, ne kartą yra pabrėžęs, jog kopimas į aukščiausias pasaulio viršūnes – tai balansavimas ant skustuvo ašmenų. Kai pasiekiama kritinė 8000 metrų riba, prasideda vadinamoji „mirties zona“. Čia kiekvienas žingsnis reikalauja titaniškų pastangų, o bet kokia smulkmena – nuo netinkamai užrišto bato iki akimirkos nedėmesingumo – gali tapti lemtinga. Šiame aukštyje žmogaus organizmas pradeda lėtai mirti, todėl laikas tampa brangiausia valiuta, kurios negalima švaistyti.
Kas iš tikrųjų yra „mirties zona“?
Daugelis žmonių, stebinčių alpinistų nuotraukas socialiniuose tinkluose, mato tik didingus vaizdus ir triumfą viršūnėje. Tačiau realybė, slypinti už termino „mirties zona“, yra fiziologiškai brutali. Tai aukštis, viršijantis 8000 metrų virš jūros lygio. Šioje riboje atmosferos slėgis yra toks žemas, kad deguonies kiekis ore sudaro vos trečdalį to, ką mes įkvepiame jūros lygyje.
Saulius Damulevičius dažnai akcentuoja, kad aklimatizacija šiame aukštyje yra neįmanoma. Žmogaus kūnas nebegali atsinaujinti; jis tiesiog vartoja savo vidinius resursus. Procesai, vykstantys organizme, primena lėtą gesimą:
- Virškinimo sistemos sustojimas: Kūnas taupo energiją ir nustoja virškinti maistą, todėl alpinistai dažnai praranda apetitą ir drastiškai netenka svorio.
- Hipoksija: Deguonies badas veikia smegenis. Gali sutrikti koordinacija, loginis mąstymas, atsirasti haliucinacijos. Sprendimai, kurie apačioje atrodo elementarūs, čia tampa sudėtingais uždaviniais.
- Šalčio poveikis: Dėl tirštėjančio kraujo (organizmo reakcija į deguonies trūkumą gaminant daugiau eritrocitų) galūnės prasčiau aprūpinamos krauju, todėl nušalimų rizika išauga geometrine progresija.
Būtent todėl buvimas virš 8000 metrų paprastai skaičiuojamas valandomis. Saulius yra minėjęs, jog ilgesnis nei 48 valandų buvimas šioje zonoje be papildomo deguonies dažniausiai baigiasi tragiškai.
Pasirengimas: daugiau nei tik fizinė ištvermė
Norint įžengti į mirties zoną ir, svarbiausia, iš jos sugrįžti, reikalingas geležinis pasiruošimas. Saulius Damulevičius nėra tiesiog nutrūktgalvis nuotykių ieškotojas; jis yra profesionalas, kuris riziką valdo per discipliną ir pasirengimą. Fizinė forma yra tik bazė. Gebėjimas bėgti maratonus ar kelti didelius svorius dar negarantuoja sėkmės Himalajuose ar Karakorumo kalnuose.
Psichologinis atsparumas
Vienas svarbiausių aspektų, kurį išskiria patyrę alpinistai, yra psichologinė tvirtybė. Mirties zonoje protas dažnai tampa didžiausiu priešu. Išsekimas kužda, kad reikia atsisėsti pailsėti, o tai dažnai reiškia mirtį sušalant. Saulius savo pasakojimuose ne kartą minėjo, kad kovoje su savimi laimi ne tas, kuris turi stipriausius raumenis, o tas, kuris geba priversti save žengti dar vieną žingsnį, kai atrodo, jog jėgų nebėra visiškai.
Techniniai įgūdžiai ir logistika
Aukštuminis alpinizmas reikalauja puikaus techninio pasirengimo. Tai apima:
- Darbas su įranga: Gebėjimas naudotis katėmis, ledkirčiais ir virvėmis spaudžiant -30°C šalčiui ir pučiant uraganiniam vėjui turi būti automatinis.
- Maršruto skaitymas: Svarbu mokėti įvertinti lavinų pavojų, plyšius ledyne ir oro sąlygų pokyčius. Viena klaida vertinant debesų formaciją gali įkalinti alpinistą pūgoje.
- Mityba ir hidratacija: Aukštyje privaloma gerti daug skysčių, nors troškulio nesijaučia. Dehidratacija spartina nušalimus ir kalnų ligą.
Rizikos kaina: viena klaida keičia viską
Pavadinimas „viena klaida gali kainuoti gyvybę“ nėra hiperbolė. Saulius Damulevičius, kopdamas į tokias viršūnes kaip K2 ar Broad Peak, puikiai supranta rizikos lygį. Aukštikalnėse nelaimės retai įvyksta dėl vienos didelės priežasties. Dažniausiai tai yra smulkių klaidų grandinė.
Pavyzdžiui, pamesta pirštinė. Jūros lygyje tai tik nepatogumas. Mirties zonoje, esant -40°C temperatūrai, rankos nušalimas iki kaulo gali įvykti per kelias minutes. Tai reiškia, kad alpinistas nebegali naudotis virvėmis, negali nusileisti žemyn ir tampa priklausomas nuo kitų, kurie patys kovoja už savo gyvybę.
Kita dažna klaida – „viršūnės karštinė“. Tai būsena, kai alpinistas, matydamas tikslą, ignoruoja saugaus grįžimo laiką (vadinamąjį „turn-around time“). Saulius visada pabrėžia: viršūnė yra tik pusė kelio. Didžioji dalis nelaimingų atsitikimų įvyksta leidžiantis, kai organizmas jau yra išnaudojęs visus energijos rezervus, o dėmesio koncentracija susilpnėjusi.
Sportinis alpinizmas prieš komercinį turizmą
Saulius Damulevičius atstovauja sportinio, arba „švaraus“, alpinizmo filosofiją. Tai reiškia kopimą pasikliaujant savo jėgomis, dažnai be papildomo deguonies ir be didelės šerpų pagalbos, kurie neštų visą mantą. Tuo tarpu komercinis alpinizmas, ypač ant Everesto, sukuria iliuziją, kad į mirties zoną gali patekti bet kas, turintis pakankamai pinigų.
Ši takoskyra yra esminė kalbant apie saugumą. Komerciniai klientai dažnai neturi reikiamos patirties savarankiškai priimti sprendimus kritinėse situacijose. Jei gidas suserga arba nutrūksta deguonies tiekimas, tokie „turistai“ mirties zonoje tampa visiškai bejėgiai. Saulius savo ekspedicijose siekia autonomijos – gebėjimo pačiam nešti savo įrangą, statyti palapines ir priimti sprendimus, nes tik taip galima išlaikyti kontrolę ekstremalioje aplinkoje.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Aukštuminis alpinizmas daugeliui yra paslaptinga sritis, todėl natūraliai kyla daug klausimų apie buitį ir išgyvenimą ekstremaliomis sąlygomis.
Ar alpinistai mirties zonoje miega?
Tikro miego mirties zonoje praktiškai nėra. Tai labiau primena trumpą, neramų snaudimą arba tiesiog gulėjimą užsimerkus. Dėl deguonies trūkumo dažnai pasireiškia „Čeino-Stokso“ kvėpavimas – žmogus kurį laiką nustoja kvėpuoti, o po to staiga giliai įkvepia. Be to, miegoti be papildomo deguonies tokiame aukštyje yra pavojinga, nes organizmas dar labiau nusilpsta.
Ką alpinistai valgo kopimo metu?
Aukštyje virškinimas sustoja, todėl valgomas tik labai lengvai pasisavinamas, kaloringas maistas: energetiniai geliai, šokoladas, riešutai, specialus liofilizuotas (džiovintas šaltyje) maistas. Svarbiausia yra skysčiai – tirpdomas sniegas, į kurį dedama elektrolitų ir arbatos, kad atstatytų prarastas druskas.
Kiek kainuoja tokia ekspedicija?
Kaina labai priklauso nuo kalno ir pasirinkto stiliaus. Ekspedicija į 8000 metrų viršūnę gali kainuoti nuo 10 000 iki 80 000 eurų ar daugiau. Į tai įeina leidimai kopti (kurie vien Everestui kainuoja tūkstančius), logistika, įranga, draudimas ir kelionės išlaidos. Sportinis alpinizmas, kurį propaguoja Saulius, dažnai yra pigesnis nei pilno aptarnavimo komercinės ekspedicijos, tačiau reikalauja žymiai daugiau asmeninės atsakomybės ir patirties.
Kaip tvarkomasi su gamtiniais reikalais?
Tai viena nepatogiausių temų, bet realybė paprasta: viskas daroma į specialius maišus arba tam skirtas vietas, stengiantis neteršti kalno. Aukštuminėse stovyklose, esant pūgai, išlįsti iš palapinės yra per daug pavojinga, todėl naudojami specialūs buteliai šlapinimuisi (vadinami „pee bottles“). Tai reikalauja įgūdžių ir atsargumo, kad turinys neišsilietų ant miegmaišio.
Kalnų trauka ir prasmės paieškos
Nepaisant milžiniškos rizikos, šalčio, kančios ir nuolatinio buvimo šalia mirties, Saulius Damulevičius ir kiti elitiniai alpinistai vis tiek grįžta į kalnus. Kodėl? Tai klausimas, į kurį nėra vieno atsakymo. Vieniems tai – savo galimybių ribų patikrinimas, kitiems – dvasinė ramybė, kurią suteikia atitrūkimas nuo civilizacijos triukšmo. Mirties zonoje viskas tampa labai paprasta ir tikra. Čia nėra vietos melui, socialiniam statusui ar kaukėms. Yra tik tu, tavo partneris ir kalnas.
Sauliaus patirtis rodo, kad pagarba kalnams yra svarbiau už ambicijas. Gebėjimas laiku apsisukti ir atsisakyti viršūnės, kai sąlygos tampa per daug pavojingos, yra tikrojo meistriškumo požymis. Kalnai stovės amžinai, o žmogaus gyvybė yra trapi. Kiekvienas sėkmingas nusileidimas iš mirties zonos yra ne tik sportinis pasiekimas, bet ir priminimas apie žmogaus valios stiprybę bei gamtos didybę. Kaip sako patys alpinistai: viršūnė yra pasirinkimas, o nusileidimas – privalomas.
