Lietuvos teatro ir kino pasaulyje yra asmenybių, kurios savo talentu, charizma ir atsidavimu profesijai sugeba peržengti laiko ribas ir tapti tikromis legendomis. Viena tokių figūrų neabejotinai yra ilgametis Šiaulių dramos teatro aktorius Sigitas Jakubauskas. Nors daugelis žiūrovų jį atpažįsta iš ryškių vaidmenų televizijos ekranuose, tikroji aktoriaus stiprybė ir gyvenimo filosofija atsiskleidžia kur kas gilesniuose kloduose. Pastaruoju metu menininkas vis dažniau ryžtasi atvirai kalbėti apie tai, kas lieka užkulisiuose – ne tik apie kūrybinius džiaugsmus, bet ir apie kainą, kurią tenka mokėti už buvimą scenoje, asmenines dramas bei sprendimus, kurie suformavo jį kaip žmogų. Šis atvirumas leidžia gerbėjams pamatyti ne kaukę, o tikrą, jautrią ir gilią asmenybę.
Šiaulių dramos teatras: ištikimybė vienai scenai
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame aktoriai dažnai migruoja tarp teatrų, miestų ir projektų, Sigito Jakubausko ištikimybė Šiaulių dramos teatrui yra retas ir vertinamas reiškinys. Daugiau nei keturis dešimtmečius šiai scenai atidavęs aktorius tapo neatsiejamu miesto kultūrinio veido simboliu. Savo pasakojimuose S. Jakubauskas dažnai pabrėžia, kad teatras jam niekada nebuvo tik darbovietė – tai buvo gyvenimo būdas, antrieji namai ir erdvė, kurioje jis augo kartu su savo personažais.
Tačiau sprendimas likti „provincijoje” (kaip kartais nepagrįstai vadinami ne sostinės teatrai) nebuvo be iššūkių. Aktorius atvirauja, kad karjeros pradžioje buvo akimirkų, kai kildavo abejonių – ar likdamas Šiauliuose jis nepraranda didesnių galimybių, kurias galbūt siūlytų Vilnius ar Kaunas. Visgi, bėgant metams, jis suprato esminę tiesą: talentas neturi geografinių ribų. Šiauliuose jis sukūrė dešimtis įsimintinų vaidmenų, dirbo su garsiausiais režisieriais ir įrodė, kad didysis menas gali gimti bet kur, jei tik yra atsidavimas ir profesionalumas.
Televizijos fenomenas ir populiarumo kaina
Nors teatro gurmanai Sigitą Jakubauską vertina už jo draminius vaidmenis, plačiajai visuomenei jis tapo tikra žvaigžde pasirodęs televizijos serialuose. Ypač didelio atgarsio sulaukė jo vaidmuo kultiniame seriale „Naisių vasara“. Čia sukurtas personažas tapo liaudies numylėtiniu, tačiau pats aktorius į šį populiarumą žvelgia filosofiškai ir nevengia kalbėti apie jo dviprasmiškumą.
Viena vertus, televizija suteikia aktoriui finansinį stabilumą ir žinomumą, kurio teatras retai gali pasiūlyti. Kita vertus, egzistuoja „štampo“ rizika. S. Jakubauskas yra užsiminęs, kad po ryškių komiškų vaidmenų kartais būdavo sunku įtikinti režisierius ar net žiūrovus, jog jis gali būti kitoks – tragiškas, gilus, rimtas. Žiūrovai gatvėje jį dažnai tapatina su personažu, tikėdamiesi pamatyti tą patį linksmą, nerūpestingą veikėją, ir nustemba pamatę ramų, susikaupusį žmogų. Šis disonansas tarp viešojo įvaizdžio ir vidinio pasaulio yra vienas iš tų iššūkių, su kuriais tenka dorotis daugeliui garsių aktorių.
Sveikata ir fizinė aktoriaus profesijos pusė
Kalbėdamas apie karjeros iššūkius, S. Jakubauskas paliečia temą, kuri dažnai lieka nutylėta – aktoriaus profesijos fizinį ir emocinį krūvį. Scena reikalauja ne tik dvasinių, bet ir milžiniškų fizinių jėgų. Repeticijos iki išnaktų, nuolatinė įtampa prieš premjeras, kelionės per gastroles – visa tai ilgainiui palieka pėdsakus.
Aktorius yra atvirai prabilęs apie patirtus sveikatos sutrikimus, kurie privertė jį sustoti ir pervertinti savo prioritetus. Širdies problemos ir bendras organizmo išsekimas buvo signalai, kad negalima savęs eikvoti be saiko. Šie išgyvenimai privertė jį suprasti, kad sveikata yra brangiausias turtas, be kurio neįmanoma jokia kūryba. S. Jakubausko atvirumas šia tema yra įkvepiantis pavyzdys kitiems menininkams, kurie dažnai aukoja savo sveikatą dėl meno, pamiršdami, kad be žmogaus nebus ir aktoriaus.
Emocinė higiena ir vaidmens paleidimas
Ne mažiau svarbi nei fizinė sveikata yra ir emocinė būsena. S. Jakubauskas pasakoja, kad įsijausti į vaidmenį yra tik pusė darbo – kur kas sunkiau būna iš jo „išeiti“. Ypač tai pasakytina apie sudėtingus, psichologiškai sunkius vaidmenis, kuriuose tenka išgyventi netektis, skausmą ar beprotybę. Aktorius pripažįsta, kad bėgant metams jis išmoko tam tikrų technikų, kaip atsiriboti nuo scenos ir grįžti į realybę, tačiau tai reikalauja nuolatinės vidinės disciplinos.
Asmeninis gyvenimas: tvirtovė už uždangos
Nors scenoje Sigitas Jakubauskas atiduoda save visą, asmeniniame gyvenime jis vertina privatumą ir ramybę. Visgi, retkarčiais praskleidžia paslapties šydą, kalbėdamas apie savo šeimą, kuri jam yra pagrindinis stiprybės šaltinis. Aktorius ne kartą yra pabrėžęs žmonos ir artimųjų vaidmenį jo karjeroje. Būtent jie yra tie žmonės, kurie mato jį be grimo, pavargusį, abejojantį, ir būtent jie suteikia tą palaikymą, kurio negali suteikti nei aplodismentai, nei apdovanojimai.
Laisvalaikiu S. Jakubauskas stengiasi atsiriboti nuo teatro šurmulio. Jam artimas buvimas gamtoje, paprasti žmogiški džiaugsmai. Tai padeda atstatyti vidinę pusiausvyrą. Aktorius teigia, kad norint būti įdomiu scenoje, reikia turėti turiningą gyvenimą už jos ribų – kaupti patirtis, stebėti pasaulį, skaityti knygas ir tiesiog būti. Be šio „kuro“ aktoriaus vaidyba taptų tuščia ir techniška.
Kūrybinė branda ir požiūris į šiuolaikinį teatrą
Turėdamas ilgametę patirtį, Sigitas Jakubauskas turi ką pasakyti ir apie šiuolaikinio teatro tendencijas. Jis pastebi, kad teatras keičiasi – tampa vizualesnis, techniškesnis, kartais greitesnis. Tačiau aktorius įsitikinęs, kad esmė išlieka ta pati: gyvas ryšys tarp žmogaus scenoje ir žmogaus salėje. Jokie technologiniai sprendimai negali pakeisti tikros emocijos ir nuoširdumo.
S. Jakubauskas nevengia bendradarbiauti su jaunosios kartos režisieriais, nors tai kartais tampa iššūkiu. Skirtingos mokyklos, skirtingi požiūriai į vaidybą reikalauja lankstumo. Tačiau būtent šis gebėjimas prisitaikyti, neužsidaryti savo praeities pasiekimuose ir yra S. Jakubausko ilgaamžiškumo scenoje paslaptis. Jis išlieka smalsus ir atviras naujovėms, tačiau kartu išlaiko ir senosios teatro mokyklos orumą bei profesionalumą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Norint geriau suprasti Sigito Jakubausko asmenybę ir karjerą, pateikiame atsakymus į dažniausiai gerbėjų ir žiniasklaidos užduodamus klausimus.
- Koks yra žinomiausias Sigito Jakubausko vaidmuo?
Nors teatre jis sukūrė dešimtis pagrindinių vaidmenų, plačiajai visuomenei jis geriausiai žinomas kaip personažas iš serialo „Naisių vasara“. Tačiau teatro kritikai itin vertina jo darbus spektakliuose pagal pasaulinę klasiką Šiaulių dramos teatre.
- Ar aktorius planuoja baigti karjerą?
S. Jakubauskas interviu metu dažnai pabrėžia, kad aktorius scenoje būna tol, kol turi ką pasakyti ir kol leidžia sveikata. Nors tempas gali lėtėti, visiškai atsisveikinti su kūryba jis neketina, kol jaus vidinį poreikį vaidinti.
- Kaip S. Jakubauskas vertina darbą televizijoje lyginant su teatru?
Aktorius pripažįsta, kad tai dvi skirtingos sferos. Teatras jam yra „sielos namai“ ir gyvas procesas, o televizija – greitesnis, techniškesnis darbas, suteikiantis platų žinomumą. Jis vertina abi patirtis, tačiau pirmenybę teikia teatro gyvumui.
- Ar Sigitas Jakubauskas gyvena Vilniuje?
Ne, aktorius yra ištikimas Šiauliams. Nors filmavimai dažnai vyksta kituose miestuose, jo namai ir pagrindinė kūrybinė bazė išlieka Šiauliai.
- Koks aktoriaus požiūris į šiuolaikinį jaunimą teatre?
Jis vertina jaunų aktorių energiją ir naujas idėjas, tačiau kartais pasigenda gilesnio atsidavimo profesijai ir kantrybės, kuri buvo būdinga jo kartai. Visgi, jis stengiasi būti ne kritikas, o kolega ir partneris.
Sigito Jakubausko palikimas ir ateities vizijos
Apžvelgiant Sigito Jakubausko nueitą kelią, tampa akivaizdu, kad jis yra ne tik aktorius, bet ir tam tikros teatro eros simbolis. Jo karjera liudija apie tai, kad sėkmė nėra matuojama tik sekėjų skaičiumi socialiniuose tinkluose ar honorarų dydžiu, bet ir gebėjimu išlikti savimi, išsaugoti žmogiškumą ir profesinę etiką. Jo atvirumas kalbant apie sunkumus – ligas, abejones, nuovargį – dar labiau suartina jį su žiūrovu.
Žvelgdamas į ateitį, Sigitas Jakubauskas išlieka realistas, tačiau nepraranda optimizmo. Jo planuose – ne grandioziniai projektai ar siekis nustebinti pasaulį, bet noras mėgautis kiekviena akimirka scenoje ir gyvenime. Jis siekia perduoti savo patirtį, bet kartu ir toliau mokytis pats. Aktoriaus istorija mums visiems primena, kad tikroji karjeros viršūnė yra ne konkretus taškas ar apdovanojimas, o pats kelias, nueitas sąžiningai ir su meile savo darbui. Nesvarbu, ar tai būtų komiškas personažas televizijos ekrane, ar tragiškas herojus teatro scenoje, S. Jakubauskas kiekviename vaidmenyje palieka dalelę savo širdies, ir būtent tai daro jį nepakeičiamu Lietuvos kultūros dalimi.
