Lietuvos transporto ir logistikos sektorius, ilgus metus buvęs šalies ekonomikos garvežiu ir generavęs reikšmingą bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį, šiandien atsidūrė kryžkelėje, kurioje delsimas gali turėti negrįžtamų pasekmių. Saulius Petkevičius, vertindamas dabartinę situaciją, siunčia aiškią žinutę sprendimų priėmėjams ir verslo bendruomenei: laikas diskusijoms baigėsi, atėjo metas ryžtingiems veiksmams. Jo įžvalgos atspindi tūkstančių vežėjų nerimą dėl geopolitinių įtampų, mokestinės aplinkos nestabilumo ir vis aštrėjančios konkurencijos su kaimyninėmis valstybėmis, kurios, pasinaudodamos palankesnėmis verslo sąlygomis, vis agresyviau pervilioja Lietuvos kapitalą. Šiandieninė padėtis reikalauja ne tik kosmetinių pataisymų, bet ir sisteminio požiūrio į transporto politiką, siekiant išsaugoti vieną svarbiausių Lietuvos eksporto šakų.
Kritinis taškas: kodėl transporto sektorius skambina pavojaus varpais?
Transporto sektorius Lietuvoje istoriškai buvo vienas atspariausių ir lanksčiausių verslo segmentų. Vežėjai sėkmingai atlaikė 2008-ųjų finansų krizę ir Rusijos embargo smūgius, tačiau dabartinis iššūkių kompleksas yra beprecedentis. Saulius Petkevičius pabrėžia, kad sudėtingą situaciją lemia ne vienas faktorius, o visa jų visuma, sukurianti „tobulą audrą“.
Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria sektorius, yra susijusios su kaštų augimu ir biurokratiniais suvaržymais. Kuro kainų svyravimai, didėjantys atlyginimai, brangstanti techninė priežiūra ir draudimo paslaugos mažina įmonių pelningumą. Tačiau didžiausią nerimą kelia ne rinkos dėsniai, o valstybinio reguliavimo politika. Griežtėjantys reikalavimai dėl vairuotojų komandiravimo, Mobilumo paketo nuostatos ir nelanksti imigracijos politika trečiųjų šalių piliečiams stumia lietuviškas įmones į kampą.
Pagrindiniai rizikos faktoriai:
- Kritinis vilkikų vairuotojų trūkumas, kurį gilina kvotų sistema.
- Mokestinės naštos didėjimas, lyginant su kaimynine Lenkija.
- Sudėtingos procedūros įdarbinant darbuotojus iš ne ES šalių.
- Bankų finansavimo griežtėjimas transporto sektoriui.
Vairuotojų trūkumas ir kvotų sistemos paradoksai
Viena aštriausių temų, kurią nuolat akcentuoja verslo atstovai, yra chroniškas darbuotojų trūkumas. Saulius Petkevičius atkreipia dėmesį, kad be vairuotojų vilkikai tiesiog stovi, generuodami nuostolius, o ne pajamas. Lietuva, turėdama didžiulį vilkikų parką, fiziškai negali jo aptarnauti tik vietiniais darbo jėgos resursais. Todėl priklausomybė nuo darbuotojų iš trečiųjų šalių – Ukrainos, Baltarusijos, o pastaruoju metu ir Vidurinės Azijos valstybių – yra gyvybiškai svarbi.
Tačiau valstybės taikoma kvotų sistema dažnai tampa stabdžiu. Išnaudojus metinę kvotą supaprastintam įdarbinimui, procedūros tampa ilgos ir biurokratiškos. Tuo metu, kai Lietuvos vežėjas laukia dokumentų sutvarkymo kelis mėnesius, tas pats vairuotojas gali būti įdarbintas Lenkijoje per kelias savaites. Tai sukuria absurdišką situaciją: Lietuvos verslas investuoja į darbuotojų paiešką, tačiau dėl valstybės neveiksnumo pralaimi konkurencinę kovą dar prieš sunkvežimiui pajudant iš vietos.
Verslo migracija į Lenkiją: grėsmė biudžetui
Saulius Petkevičius ne kartą yra pabrėžęs, kad verslas yra pragmatiškas. Jei sąlygos veikti Lietuvoje tampa nepakeliamos, įmonės ne bankrutuoja, o tiesiog perkelia savo veiklą ten, kur sąlygos geresnės. Šiuo atveju didžiausia laimėtoja tampa Lenkija.
Statistika rodo nerimą keliančią tendenciją: vis daugiau lietuviško kapitalo transporto įmonių steigia dukterines įmones arba visiškai perkelia savo parkus į Lenkiją. Kaimyninėje šalyje nėra taikomi tokie griežti koeficientai dienpinigiams, paprasčiau įdarbinti užsieniečius, o privalomasis vairuotojų civilinės atsakomybės draudimas dažnai yra pigesnis.
Ką praranda Lietuva dėl verslo emigracijos?
- Mokesčius: Prarandami mokesčiai už darbo vietas, pelno mokestis ir akcizai už kurą.
- Darbo vietas: Mažėja poreikis ne tik vairuotojams, bet ir vadybininkams, buhalteriams, mechanikams Lietuvoje.
- BVP dalį: Transporto sektorius generuoja dviženklę BVP dalį, kurios mažėjimas tiesiogiai veikia visos šalies ekonominę gerovę.
Mobilumo paketas ir geopolitiniai pokyčiai
Europos Sąjungos Mobilumo paketas buvo pristatytas kaip priemonė pagerinti vairuotojų darbo sąlygas, tačiau periferinėms ES šalims, tokioms kaip Lietuva, jis tapo didžiuliu iššūkiu. Reikalavimas periodiškai grąžinti vilkiką į registracijos šalį ne tik didina taršą (tušti reisai), bet ir drastiškai augina kaštus. Saulius Petkevičius pastebi, kad tai yra protekcionistinė senųjų ES narių priemonė, skirta apsaugoti savo rinkas nuo efektyviai dirbančių Rytų Europos vežėjų.
Be to, geopolitinė situacija regione visiškai pakeitė logistikos žemėlapį. Rytų rinkų užsidarymas dėl karo Ukrainoje ir sankcijų Rusijai bei Baltarusijai privertė vežėjus skubiai perorientuoti veiklą tik į Vakarus. Nors Lietuvos vežėjai parodė neįtikėtiną lankstumą, konkurencija Vakarų Europos keliuose tapo dar aštresnė.
Būtini sprendimai: ko tikimasi iš valdžios?
Vertindamas situaciją, S. Petkevičius pabrėžia, kad laukti nebėra kada – reikalingi konkretūs vyriausybės žingsniai. Verslo bendruomenė nesitiki stebuklų ar tiesioginių subsidijų, tačiau prašo sudaryti lygias konkurencines sąlygas su kaimyninėmis šalimis.
Pirmiausia, būtina peržiūrėti mokestinę aplinką, ypač susijusią su dienpinigių apmokestinimu ir koeficientų taikymu. Antra, migracijos procedūros turi būti skaitmenizuotos ir pagreitintos, kad Lietuva netaptų „laukiamuoju kambariu“, iš kurio darbuotojai pabėga į Vakarus. Trečia, reikalinga aktyvi diplomatija Briuselyje, ginant Lietuvos vežėjų interesus dėl Mobilumo paketo nuostatų taikymo ir interpretavimo.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Norint geriau suprasti transporto sektoriaus problematiką, pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus apie dabartinę situaciją.
Kodėl transporto sektorius toks svarbus Lietuvai?
Transporto ir saugojimo sektorius sukuria apie 12–13 % Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) ir yra pagrindinis paslaugų eksportuotojas. Tai viena iš nedaugelio sričių, kurioje Lietuva yra neabejotina lyderė Europos Sąjungoje pagal vienam gyventojui tenkantį vilkikų skaičių.
Ką reiškia posakis „laukti nebėra kada“?
Tai reiškia, kad neigiami procesai – įmonių bankrotai ir išsikėlimas į užsienį – jau vyksta pilnu pajėgumu. Jei valdžia nesiims skubių priemonių verslo aplinkai gerinti, Lietuva praras didelę dalį savo konkurencingumo, kurį susigrąžinti bus neįmanoma arba labai brangu.
Kodėl vairuotojai iš trečiųjų šalių renkasi Lenkiją, o ne Lietuvą?
Lenkijoje įdarbinimo procedūros yra paprastesnės ir greitesnės. Lietuvoje biurokratiniai procesai, vizų išdavimas ir leidimų gyventi gavimas gali užtrukti mėnesius, o verslui darbuotojų reikia „čia ir dabar“. Be to, Lenkijoje nėra taikoma kvotų sistema tokiu būdu, kaip Lietuvoje.
Kaip Mobilumo paketas kenkia Lietuvos vežėjams?
Mobilumo paketas įpareigoja reguliariai grąžinti vilkikus į registracijos šalį. Kadangi Lietuva yra ES pakraštyje, tai reiškia tūkstančius kilometrų papildomų kelionių, dažnai be krovinio. Tai didina kuro sąnaudas, amortizaciją ir mažina konkurencingumą lyginant su Vokietijos ar Prancūzijos vežėjais, kurie yra arčiau pagrindinių logistikos centrų.
Ateities perspektyvos ir neišvengiama transformacija
Žvelgiant į ateitį, akivaizdu, kad transporto sektorius keisis. Saulius Petkevičius ir kiti ekspertai prognozuoja, kad rinkoje išliks tik tos įmonės, kurios sugebės maksimaliai optimizuoti savo veiklą, skaitmenizuoti procesus ir prisitaikyti prie žaliojo kurso reikalavimų. Smulkiesiems vežėjams bus vis sunkiau konkuruoti su didžiaisiais žaidėjais, galinčiais derėtis dėl geresnių kuro kainų ar technikos įsigijimo sąlygų.
Tačiau net ir efektyviausios įmonės negali veikti vakuume. Valstybės požiūris į šį strateginį sektorių bus lemiamas veiksnys. Jei dialogas tarp verslo ir valdžios taps konstruktyvus, o priimami sprendimai bus pagrįsti ekonomine logika, o ne tik biurokratinėmis taisyklėmis, Lietuva turi šansų išlaikyti „Europos vežėjo“ statusą. Priešingu atveju, transporto sektoriaus laukia lėtas, bet užtikrintas traukimasis, užleidžiant vietą lankstesnėms kaimyninėms jurisdikcijoms. Laikas veikti yra dabar – tai ne lozungas, o ekonominė būtinybė.
