Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė itin svarbų ir precedentinį sprendimą Lietuvos teisinėje bei pilietinėje erdvėje, atmesdamas ledo šokėjos Margaritos Drobiazko skundą prieš Lietuvos Respublikos Prezidentą. Šis teismo žingsnis patvirtino anksčiau priimtą valstybės vadovo dekretą, kuriuo iš sportininkės, atviro karo Ukrainoje fone tęsusios pasirodymus Rusijoje, buvo atimta Lietuvos pilietybė, suteikta išimties tvarka. Tai nėra tik paprastas administracinis ginčas – šis atvejis tapo vertybiniu egzaminu visai valstybei, brėžiančiu aiškias ribas tarp lojalumo šaliai, kurios pasą turi asmuo, ir kolaboravimo su agresoriumi, prisidengiant kultūrine ar sportine veikla. Sprendimas galutinai įtvirtina nuostatą, kad Lietuvos pilietybė yra ne tik privilegija, bet ir įsipareigojimas gerbti valstybės vertybes bei saugumo interesus.
Teismo sprendimo motyvai ir argumentai
Teismo kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatavo, kad Prezidento sprendimas atimti pilietybę buvo pagrįstas ir teisėtas. Pagrindinis argumentas remiasi faktu, kad M. Drobiazko, jau po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios, sąmoningai dalyvavo renginiuose, kuriuos organizavo Rusijos režimui artimi asmenys.
Teismas pabrėžė keletą esminių aspektų, nulėmusių skundo atmetimą:
- Viešas palaikymas agresoriui: Dalyvavimas Tatjanos Navkos (Rusijos prezidento atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo žmonos) organizuojamuose ledo šou traktuojamas ne kaip paprasta meninė veikla, bet kaip politinis pareiškimas. Šie renginiai dažnai finansuojami iš Rusijos biudžeto lėšų ir naudojami propagandiniams tikslams.
- Lietuvos tarptautinis prestižas: Būdama Lietuvos piliete, M. Drobiazko savo veiksmais diskreditavo Lietuvos vardą. Valstybė, kuri yra viena didžiausių Ukrainos rėmėjų, negali toleruoti situacijos, kai jos pilietė linksmina auditoriją šalyje agresorėje.
- Priesaikos sulaužymas: Nors pilietybė buvo suteikta už nuopelnus sportui, ji taip pat įpareigoja asmenį būti lojaliam Lietuvos Respublikai. Veikimas priešingai valstybės interesams ir nacionalinio saugumo strategijai yra pakankamas pagrindas pilietybės netekimui.
Pilietybės įstatymo pataisos ir teisinis pagrindas
Ši situacija tapo įmanoma pritaikius neseniai priimtas Pilietybės įstatymo pataisas. Iki tol egzistavęs teisinis reguliavimas numatė labai ribotas galimybes atimti pilietybę, ypač jei asmuo taptų asmeniu be pilietybės (nors M. Drobiazko atveju ji turi ir Rusijos pilietybę). Naujasis reguliavimas, dažnai viešojoje erdvėje neoficialiai vadinamas „Drobiazko pataisa“, numato konkrečius kriterijus.
Pagal atnaujintą įstatymą, išimties tvarka suteikta pilietybė gali būti atimta, jeigu asmuo:
- Savo veiksmais kelia grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.
- Viešai reiškia palaikymą valstybei, kuri kelia grėsmę Lietuvos ar kitų Europos Sąjungos valstybių saugumui.
- Menkina Lietuvos autoritetą tarptautinėje bendruomenėje.
Valstybės saugumo departamentas (VSD) pateikė išvadą, kurioje aiškiai nurodoma, jog M. Drobiazko veikla atitinka šiuos kriterijus. Teismas rėmėsi šia išvada, pabrėždamas, kad asmeniniai sportiniai pasiekimai negali būti „skydu”, saugančiu nuo atsakomybės už veiksmus, prieštaraujančius valstybės egzistenciniams interesams.
Rusijos „minkštoji galia“ ir sporto politizavimas
Vienas iš pagrindinių gynybos argumentų, kurį naudojo M. Drobiazko ir jos advokatai, buvo teiginys, kad „menas ir sportas turi būti atskirti nuo politikos“. Tačiau teismas ir ekspertai šį naratyvą atmetė kaip neatitinkantį realybės, ypač kalbant apie totalitarinius ar autoritarinius režimus.
Rusija dešimtmečius naudoja sportą ir kultūrą kaip galingą „minkštosios galios“ (soft power) įrankį. Garsūs sportininkai, dalyvaujantys režimo remiamuose renginiuose, padeda normalizuoti karą ir agresiją. Jų pasirodymai Sočyje ar okupuotose Ukrainos teritorijose (pavyzdžiui, jei tokie vyktų) siunčia signalą vidaus auditorijai, kad „gyvenimas tęsiasi“, o tarptautinei bendruomenei bandoma parodyti, kad Rusija nėra izoliuota.
M. Drobiazko vaidmuo šioje schemoje:
- Ji nėra eilinė čiuožėja, o tituluota sportininkė, kurios vardas siejamas su Lietuva.
- Jos dalyvavimas suteikia legitimumo T. Navkos projektams, kurie yra tiesiogiai susiję su Kremliaus elitu.
- Tylėjimas karo klausimu ir aktyvus dalyvavimas Rusijos pramogų pasaulyje vertinamas kaip tylus pritarimas agresijai.
Visuomenės reakcija ir moralinis aspektas
Lietuvos visuomenėje šis atvejis sukėlė audringą reakciją. Didžioji dalis visuomenės, aktyviai remiančios Ukrainą, M. Drobiazko elgesį įvertino kaip išdavystę. Ilgą laiką ši pora (kartu su vyru Povilu Vanagu) buvo laikoma Lietuvos ledo šokių simboliu, jų pasiekimai Europos ir pasaulio čempionatuose bei olimpinėse žaidynėse buvo nacionalinio pasididžiavimo objektas.
Tačiau moralinis kompasas karo akivaizdoje tapo svarbesniu rodikliu nei medaliai. Prezidento sprendimas atimti ne tik pilietybę, bet ir anksčiau (dar 2000 metais) suteiktus valstybinius apdovanojimus – Gedimino ordino Riterio kryžius – parodė, kad valstybės apdovanojimai nėra amžina indulgencija. Jie žymi pagarbą asmens nuopelnams, tačiau asmeniui paniekinus valstybės vertybes, ši pagarba gali būti atšaukta.
Povilo Vanago situacijos ypatumai
Dažnai kyla klausimas, kodėl pilietybė buvo atimta tik Margaritai Drobiazko, bet ne jos sutuoktiniui ir scenos partneriui Povilui Vanagui, nors jie abu dalyvauja tuose pačiuose renginiuose Rusijoje.
Atsakymas slypi teisiniame reguliavime:
- Prigimtinė teisė: Povilas Vanagas yra Lietuvos pilietis pagal kilmę (gimęs Lietuvoje, lietuvių šeimoje). Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, iš piliečio, turinčio pilietybę pagal kilmę, ji negali būti atimta, nepriklausomai nuo jo veiksmų.
- Išimties tvarka: M. Drobiazko pilietybę gavo 1993 metais išimties tvarka už nuopelnus sportui. Įstatymai numato galimybę atšaukti tokį sprendimą, jei paaiškėja aplinkybės, dėl kurių asmuo tampa nevertas Lietuvos piliečio vardo.
Nepaisant to, P. Vanagas taip pat patyrė pasekmes – iš jo, kaip ir iš M. Drobiazko, prezidento dekretu buvo atimti valstybiniai apdovanojimai. Tai simbolinis, bet svarbus valstybės atsiribojimas nuo asmens veiklos.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Norint geriau suprasti teisinį ir praktinį šio sprendimo poveikį, pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus.
Ar Margarita Drobiazko dar gali skųsti šį sprendimą?
Taip, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas nėra galutinis taškas. Pareiškėja turi teisę per nustatytą terminą (paprastai 30 dienų) pateikti apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT). Tikėtina, kad ši teisinė kova persikels į aukštesnę instanciją, tačiau praktika rodo, kad bylose, susijusiose su nacionaliniu saugumu ir diskrecijos teise, pakeisti sprendimą yra itin sudėtinga.
Kokios praktinės pasekmės laukia M. Drobiazko netekus pilietybės?
Netekusi Lietuvos pilietybės, ji praranda Lietuvos Respublikos, o kartu ir Europos Sąjungos piliečio statusą. Tai reiškia:
- Ji negalės naudotis lietuvišku pasu kelionėms po Šengeno zoną ir pasaulį.
- Norint atvykti į Lietuvą ar kitas ES šalis, jai, kaip Rusijos pilietei, reikės vizos. Atsižvelgiant į dabartinius ribojimus Rusijos piliečiams, gauti Šengeno vizą jai gali būti neįmanoma arba labai sudėtinga.
- Ji netenka visų socialinių ir politinių garantijų, kurias suteikia Lietuvos pilietybė.
Ar šis sprendimas reiškia, kad visi dvigubą pilietybę turintys asmenys yra pavojuje?
Ne. Šis atvejis yra specifinis ir taikomas tik tiems asmenims, kurie pilietybę gavo išimties tvarka. Piliečiams, kurie pilietybę įgijo gimdami, natūralizacijos būdu (ne išimties tvarka) ar atkūrimo būdu, šios konkrečios įstatymo nuostatos dėl pilietybės atėmimo už paramą agresoriui nėra taikomos tokiu pačiu principu (nors diskusijos dėl to vyksta).
Kodėl procesas užtruko tiek laiko?
Teisinis procesas demokratinėje valstybėje privalo būti kruopštus. Pirmiausia Migracijos departamentas surinko duomenis, tuomet Pilietybės reikalų komisija teikė rekomendaciją Prezidentui. Po Prezidento dekreto sekė teisminis procesas, kurio metu M. Drobiazko turėjo teisę į gynybą. Tai rodo, kad Lietuva laikosi teisinės valstybės principų, net ir priimdama politiškai jautrius sprendimus.
Vertybinis lūžis ir valstybės saugumo prioritetai
Šis teismo sprendimas žymi naują etapą Lietuvos teisinėje sąmonėje. Jis siunčia aiškią žinutę ne tik sportininkams ar menininkams, bet ir visiems asmenims, susijusiems su Lietuva pilietiniais ryšiais. Pilietybė nebėra tik formalus dokumentas kelionėms ar patogumui – tai konstitucinė vertybė, reikalaujanti abipusio ryšio.
Šiuolaikinio hibridinio karo kontekste, kai ribos tarp karinių veiksmų ir informacinio karo trinasi, valstybės turi teisę ir pareigą gintis. M. Drobiazko atvejis parodė, kad Lietuva nėra linkusi daryti kompromisų, kai kalbama apie karo Ukrainoje vertinimą. Teismo atmetimas skundo patvirtina, kad buvę nuopelnai negali tapti indulgencija dabartiniam kolaboravimui su režimais, siekiančiais sugriauti demokratinę pasaulio tvarką.
Ateityje šis precedentas bus svarbus vertinant kitus panašius atvejus, jei tokių atsirastų. Tai taip pat pamoka apie reputacijos trapumą – dešimtmečius kurta legenda gali subyrėti per akimirką, pasirinkus neteisingą pusę istorijos lūžio metu. Galutinis šios istorijos rezultatas – ne tik teisinis aktas, bet ir visuomenės apsisprendimas, kokias vertybes ji laiko neliečiamomis.
