Vacys Lekevičius – tai vardas, kuris Lietuvos futbolo pasaulyje ir Klaipėdos miesto istorijoje sukelia pačias dviprasmiškiausias reakcijas. Vieniems jis yra legenda, žmogus, savo rankomis ir finansais išlaikęs uostamiesčio futbolą gyvą sunkiausiais nepriklausomybės metais. Kitiems – bauginantis „laukinių 90-ųjų“ simbolis, kurio temperamentas ir veiklos metodai dažnai prasilenkdavo su diplomatija ar net visuotinai priimtinomis normomis. Tačiau bėgant metams, net ir patys griežčiausi kritikai pripažįsta, kad be šios spalvingos asmenybės Lietuvos futbolo žemėlapis būtų buvęs gerokai nykesnis. Šiandien, žvelgdamas atgal į savo audringą praeitį, V. Lekevičius kalba atviriau nei bet kada anksčiau, o jo prisipažinimas apie vienintelį dalyką, dėl kurio gailisi, verčia iš naujo įvertinti šio „kieto vyro“ portretą.
Klaipėdos futbolo krikštatėvis ir jo era
Norint suprasti Vacio Lekevičiaus fenomeną, būtina nusikelti į laikotarpį, kai Lietuva tik atgavo nepriklausomybę. Tai buvo didžiulių pokyčių, neapibrėžtumo ir, žinoma, laukinio kapitalizmo laikai. Kol didžioji dalis šalies sporto infrastruktūros griuvo arba buvo privatizuojama ne sporto tikslais, Klaipėdoje iškilo figūra, pasiryžusi bet kokia kaina išsaugoti „Atlanto“ komandą.
Vacys Lekevičius nebuvo tipiškas futbolo funkcionierius su kostiumu ir kaklaraiščiu. Jis buvo žmogus iš aikštės, žmogus iš gatvės, suprantantis kalbą, kuria kalbėjo to meto verslas ir, deja, kriminalinis pasaulis. Jo vadovavimo stilius buvo autoritarinis, emocingas ir neretai brutalus. Tačiau būtent šis stilius leido Klaipėdos „Atlantui“ išgyventi, kai kiti istoriniai klubai bankrutavo ir išnyko. Jis buvo viskas viename: prezidentas, rėmėjas, o neretai – ir vyriausiasis treneris, nevengiantis perimti vairo, kai samdyti specialistai, jo nuomone, „grybaudavo“.
Laukiniai 90-ieji: tarp verslo ir gatvės taisyklių
Daugelis straipsnių ir reportažų apie V. Lekevičių neišvengiamai paliečia 1990-ųjų temą. Tai dešimtmetis, apipintas legendomis apie susišaudymus, reketą ir įtakos sferų dalybas. Vacys niekada neneigė, kad to meto Klaipėda nebuvo rami vieta. Jo vardas dažnai mirgėdavo ne tik sporto puslapiuose, bet ir kriminalinėse kronikose, nors daugelis kaltinimų taip ir liko tik gandų lygmenyje arba baigėsi be griežtų nuosprendžių.
Šiame kontekste išryškėja viena svarbiausių Vacio savybių – besąlygiškas lojalumas savo ratui ir bekompromisis požiūris į priešininkus. Tuo metu verslo konfliktai dažnai būdavo sprendžiami ne teismuose, o „akutėse“ ar uždaruose susitikimuose. Lekevičius sugebėjo manevruoti šiame pavojingame vandenyne, išlaikydamas savo statusą ir įtaką. Tačiau ši kova paliko randų. Nuolatinė įtampa, būtinybė būti budriam ir agresyvi gynyba suformavo charakterį, kuris vėliau tapo jo vizitine kortele futbolo stadionuose.
Temperamentas, tapęs legenda
Futbolo bendruomenė puikiai pamena incidentus, kai „Atlanto“ vadovas nesuvaldydavo emocijų:
- Konfliktai su teisėjais, neretai peraugdavę į fizinius veiksmus ar atvirus grasinimus.
- Įsiveržimai į aikštę rungtynių metu, siekiant „paauklėti“ savo žaidėjus ar arbitrus.
- Garsiosios spaudos konferencijos, kuriose žodžiai nebuvo renkami, o kritika liejosi laisvai, negailint nei futbolo federacijos vadovų, nei oponentų.
Šie epizodai kūrė „blogo berniuko“ įvaizdį, tačiau kartu rodė ir begalinę aistrą. Futbolas Vaciui nebuvo tik verslas ar hobis – tai buvo visas jo gyvenimas.
Vienintelis dalykas, dėl kurio gailimasi
Nepaisant visų skandalų, konfliktų ir „kieto“ įvaizdžio, bėgant metams V. Lekevičiaus retorika sušvelnėjo. Žurnalistų paklaustas apie savo praeitį, jis dažnai atkerta, kad nieko nekeistų – gyvenimas buvo toks, koks buvo, o padaryti sprendimai tuo metu atrodė teisingi. Tačiau gilesniuose pokalbiuose išryškėja viena jautri tema, kurią jis įvardija kaip savo didžiausią apgailestavimą.
Vacys Lekevičius pripažįsta: gailisi tik dėl to, kad per didelis karštakošiškumas ir emocijų nevaldymas pakenkė patiems brangiausiems rezultatams ir žmonių santykiams. Konkrečiau, jis apgailestauja, kad jo sprogstamasis būdas kartais užkerta kelią „Atlantui“ pasiekti aukštesnes viršūnes ar atbaidydavo potencialius rėmėjus bei partnerius. Tačiau dar skaudesnis apgailestavimas susijęs su asmeniniu laiku ir sveikata. Jis suvokia, kad daugelis konfliktų buvo beprasmiai ir kainavo per daug nervų ląstelių, kurias buvo galima skirti pozityviai kūrybai ar šeimai.
Jis dažnai mini, kad jei galėtų atsukti laiką atgal, stengtųsi būti šaltesnio proto kritinėse situacijose. Tas „vienintelis dalykas“ yra prarasta ramybė ir energija karams, kurie, žvelgiant iš laiko perspektyvos, neturėjo jokios strateginės prasmės. Tai brandaus žmogaus suvokimas, kad pergalė bet kokia kaina kartais kainuoja per brangiai.
Klaipėdos futbolas be Vacio – neįsivaizduojamas
Nepaisant visų kontroversijų, objektyviai vertinant, V. Lekevičiaus indėlis yra milžiniškas. Jis buvo tas, kuris mokėjo žaidėjams atlyginimus iš savo kišenės, kai klubo kasa buvo tuščia. Jis buvo tas, kuris rūpinosi jaunimo ugdymu ir stadiono infrastruktūra, kai savivaldybė tam neturėjo lėšų.
Daugelis buvusių žaidėjų pasakoja, kad už rėksmingo ir bauginačio fasado slėpėsi žmogus, kuris savo komandos narius gynė kaip šeimą. Jei žaidėjas turėdavo problemų su teisėsauga ar finansinių bėdų, Vacys dažniausiai būdavo pirmas, kuris ištiesdavo pagalbos ranką. Šis dvilypumas – despoto ir rūpestingo tėvo – yra tai, kas daro jį tokiu unikaliu personažu.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į dažniausiai visuomenės ir futbolo gerbėjų užduodamus klausimus apie Vacį Lekevičių ir jo veiklą.
Ar Vacys Lekevičius vis dar aktyviai dalyvauja futbole?
Nors aktyviausi jo veiklos metai jau praeityje, V. Lekevičius visiškai nuo futbolo nenutolo. Jis vis dar stebi procesus, lankosi rungtynėse ir turi savo nuomonę apie Lietuvos futbolo aktualijas, nors oficialiai tokių aukštų pareigų, kaip anksčiau, nebeužima. Jo įtaka Klaipėdos futbolo bendruomenei išlieka jaučiama.
Koks buvo didžiausias „Atlanto“ pasiekimas valdant Lekevičiui?
Vienas ryškiausių laikotarpių buvo 2000-ųjų pradžia, kai „Atlantas“ tapo rimta jėga A lygoje, laimėjo LFF taurę ir sėkmingai konkuravo su tokiais grandais kaip FBK „Kaunas“. Tai buvo laikai, kai Klaipėdos stadionas būdavo pilnas žiūrovų.
Kodėl jis vadinamas viena spalvingiausių asmenybių?
Šį titulą jis pelnė dėl savo tiesmuko bendravimo stiliaus, viešų konfliktų su teisėjais, originalių pasisakymų spaudai ir unikalaus gebėjimo derinti klubo prezidento bei vyriausiojo trenerio pareigas, kas šiuolaikiniame futbole yra retenybė.
Ką Vacys Lekevičius veikia dabar?
Šiuo metu Vacys Lekevičius gyvena ramesnį gyvenimą, daugiau dėmesio skiria asmeniniams reikalams, tačiau išlieka žinoma figūra Klaipėdoje. Jis nevengia duoti interviu ir dalintis prisiminimais apie praėjusius laikus.
Vacys Lekevičius šiandieninėje perspektyvoje
Šiandieninėje Lietuvoje, kurioje verslas ir sportas tapo sterilūs, korporatyviniai ir griežtai reglamentuoti, tokie žmonės kaip Vacys Lekevičius atrodo lyg nykstantys dinozaurai. Jo istorija yra priminimas apie pereinamąjį laikotarpį, kai asmeninė charizma ir „kieta ranka“ lėmė daugiau nei strateginiai planai ar rinkodaros strategijos.
Vertinant jo „audringą praeitį“, lengva teisti. Lengva rodyti pirštu į klaidas ir konfliktus. Tačiau sunku paneigti faktą, kad be jo fanatiško atsidavimo Klaipėda galėjo ilgam iškristi iš didžiojo futbolo žemėlapio. Jo apgailestavimas dėl per didelio emocionalumo rodo brandą, tačiau būtent tos emocijos ir buvo varomoji jėga, leidusi jam eiti ten, kur kiti sustodavo.
Vacys Lekevičius lieka gyvu paminklu laikmečiui, kuris jau niekada nebesugrįš. Jo pripažinimas apie gailėjimąsi dėl prarastų nervų ir sugadintų santykių yra vertinga pamoka jaunajai kartai: aistra yra būtina, bet be savitvardos ji gali tapti destruktyvia jėga. Nepaisant to, Klaipėdos futbolo istorija be Vacio pavardės yra tiesiog neparašoma.
