Nors Lietuvos futbolas dažnai linksniuojamas negatyviame kontekste dėl prastų rinktinės rezultatų ar nesibaigiančių vadybinių skandalų, buvę šios sporto šakos vadovai retai ryžtasi atvirai kalbėti apie užkulisius praėjus keleriems metams po pasitraukimo. Liutauras Varanavičius, ilgametis Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas, yra viena iš tų asmenybių, kurių valdymas iki šiol vertinamas dviprasmiškai. Vienų vadintas reformatoriumi, siekusiu vakarietiškų standartų, kitų kritikuotas dėl ryšių su prieštaringos reputacijos verslo grupėmis, šiandien jis į situaciją žvelgia iš laiko perspektyvos. Jo naujausi pasisakymai atskleidžia ne tik asmeninius pokyčius, įvykusius atsitraukus nuo didžiojo sporto politikos, bet ir gilią sisteminę krizę, kuri, jo nuomone, vis dar kausto populiariausią pasaulio sporto šaką Lietuvoje.
Asmeninė transformacija: gyvenimas be futbolo politikos
Daugelį metų būnant dėmesio centre, nuolatinis spaudimas ir atsakomybė palieka ryškų pėdsaką. L. Varanavičius atvirauja, kad pasitraukimas iš LFF prezidento posto jam tapo savotišku išsilaisvinimu. Vadovavimo laikotarpiu teko laviruoti tarp skirtingų interesų grupių, tarptautinių organizacijų (UEFA, FIFA) reikalavimų ir vietinės bendruomenės lūkesčių. Šiandien jo kasdienybė atrodo visiškai kitaip, o dėmesys nukreiptas į verslo projektus ir asmeninį tobulėjimą.
Pokyčiai asmeniniame gyvenime leido jam blaiviau įvertinti tai, kas vyko praeityje. Anot buvusio vadovo, būnant sistemos viduje dažnai sunku pamatyti bendrą vaizdą, nes visas laikas eikvojamas „gaisrų gesinimui“. Dabar, stebėdamas įvykius iš šalies, jis mato tas pačias pasikartojančias klaidas, kurias daro naujosios kartos vadovai. Svarbiausias pokytis, kurį jis įvardija – tai ramybė ir galimybė planuoti savo laiką be nuolatinio streso, kurį kelia futbolo pasaulio intrigos.
Verslo aplinkoje, kurioje dabar sukasi L. Varanavičius, taisyklės yra aiškesnės, o rezultatai – pamatuojami konkrečiais finansiniais rodikliais. Tuo tarpu sporto vadyboje, ypač Lietuvoje, sėkmė dažnai priklauso ne tik nuo kompetencijos, bet ir nuo gebėjimo įtikti įtakingiems veikėjams. Šis perėjimas nuo viešojo intereso gynimo (koks turėtų būti federacijos tikslas) prie privataus verslo logikos jam leido suprasti, kiek daug potencialo iššvaistoma dėl neefektyvios vadybos sporto sektoriuje.
Lietuvos futbolo diagnozė: kodėl vis dar esame dugne?
Viena iš aštriausių temų, kurią paliečia L. Varanavičius, yra dabartinė Lietuvos futbolo būklė. Nepaisant besikeičiančių trenerių ir federacijos vadovų, rezultatai tarptautinėje arenoje išlieka, švelniai tariant, kuklūs. Buvęs prezidentas pabrėžia, kad problemos šaknys glūdi ne viename asmenyje ar viename nesėkmingame cikle, bet sisteminiame požiūryje į sporto vystymą.
Infrastruktūros stoka ir Nacionalinio stadiono vaiduoklis
Kalbėdamas apie pokyčius, L. Varanavičius negali aplenkti infrastruktūros klausimo. Jo valdymo metais buvo daug kalbama apie Nacionalinį stadioną, tačiau realybė tokia, kad Lietuva ilgą laiką buvo viena iš nedaugelio Europos valstybių, neturinčių šiuolaikinius standartus atitinkančio stadiono. Jis akcentuoja kelis esminius aspektus:
- Treniruočių bazių trūkumas: Vaikai ir jaunimas neturi kur treniruotis žiemą, o tai automatiškai stabdo talentų ugdymą.
- Politinis neveiksnumas: Infrastruktūros projektai dažnai tampa politinių kovų įkaitais, o ne realiais darbais.
- Investicijų pritraukimas: Be tinkamos bazės sunku pritraukti privačius investuotojus, kurie matytų prasmę remti futbolą.
Pasak jo, kol nebus išspręstas bazinis infrastruktūros klausimas, tikėtis stebuklų aikštėje yra naivu. Talentai negimsta tuščioje vietoje – jiems reikalingos sąlygos augti.
Vadybos pamokos: verslas prieš sporto funkcionierius
L. Varanavičius, turėdamas patirties tiek bankininkystės sektoriuje, tiek sporto vadyboje, griežtai vertina dabartinius vadybinius procesus. Jo nuomone, Lietuvos futbolui trūksta verslumo mąstysenos. Federacija dažnai veikia kaip biurokratinė institucija, skirstanti iš UEFA gaunamus pinigus, užuot veikusi kaip organizacija, kurianti pridėtinę vertę.
Jis pabrėžia, kad šiuolaikiniame sporte klubai ir federacijos turi veikti kaip verslo vienetai. Tai reiškia:
- Skaidrią finansinę atskaitomybę.
- Aiškią rinkodaros strategiją žiūrovams pritraukti.
- Ilgalaikį strateginį planavimą, o ne gyvenimą nuo vienerių rungtynių iki kitų.
Pokyčiai futbole, pasak Varanavičiaus, neįmanomi be kompetentingų vadybininkų. Deja, dažnai postai skirstomi ne pagal kompetenciją, o pagal lojalumą ar senas pažintis. Tai uždaras ratas, kurį nutraukti gali tik radikalus požiūrio keitimas arba visiškai naujos, su senąja sistema nesusijusios, kartos atėjimas į valdžią.
Jaunimo ugdymo sistemos spragos
Dar viena skaudi tema – jaunimo ugdymas. L. Varanavičius pastebi, kad nors futbolo mokyklų Lietuvoje daugėja, o lankančių vaikų skaičiai auga, tai neatsispindi profesionalų lygmenyje. Kodėl? Problema slypi metodikoje ir trenerių kvalifikacijoje. Buvęs LFF vadovas kritikuoja sistemą, kurioje rezultatas vaikų futbole yra svarbesnis už patį ugdymo procesą.
Treneriai dažnai spaudžiami laimėti tauras ir medalius ankstyvame amžiuje, todėl aukoja techninį žaidėjų paruošimą vardan fizinės jėgos ar taktikos, kuri tuo metu atneša pergalę. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tokie žaidėjai, atėję į vyrų futbolą, stokoja individualaus meistriškumo ir kūrybiškumo. Varanavičiaus teigimu, reikalinga vieninga nacionalinė strategija, kuri būtų privaloma visoms akademijoms, siekiančioms federacijos paramos.
D.U.K. (Dažniausiai Užduodami Klausimai)
Šioje sekcijoje pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus, susijusius su Liutauro Varanavičiaus veikla ir jo požiūriu į futbolo aktualijas.
Kada Liutauras Varanavičius vadovavo LFF?
Liutauras Varanavičius Lietuvos futbolo federacijos prezidento pareigas ėjo daugiau nei dešimtmetį – nuo 2000-ųjų iki 2012 metų. Jo valdymas sutapo su dideliais pokyčiais ir bandymais modernizuoti federacijos veiklą.
Kuo šiuo metu užsiima buvęs LFF prezidentas?
Pasitraukęs iš aktyvios sporto vadybos, L. Varanavičius daugiausia dėmesio skiria verslui. Jis veikia investicijų valdymo, konsultacijų srityse ir dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose, nesusijusiuose su tiesiogine futbolo veikla.
Kaip jis vertina dabartinius Lietuvos rinktinės rezultatus?
Jis vertina juos kritiškai, tačiau pabrėžia, kad tai yra ilgalaikių sisteminių problemų pasekmė. Jo manymu, be esminių reformų jaunimo ugdyme ir infrastruktūroje, tikėtis geresnių rezultatų artimiausiu metu neverta.
Ar L. Varanavičius planuoja grįžti į Lietuvos futbolą?
Savo interviu jis dažniausiai teigia, kad šis etapas jo gyvenime yra baigtas. Nors jis išlieka aistringas futbolo stebėtojas ir nevengia dalintis patarimais, aktyvus grįžimas į vadovaujančias pozicijas nėra jo planuose.
Ką jis įvardija kaip didžiausią savo valdymo klaidą?
Nors tiesiogiai vienos klaidos dažnai neišskiria, iš jo pasisakymų galima suprasti, kad per didelis pasitikėjimas tam tikrais aplinkos žmonėmis ir nepavykęs bandymas iki galo išskaidrinti sistemą dėl didelio pasipriešinimo yra aspektai, kuriuos jis vertina kaip nebaigtus darbus.
Ateities vizija: ko reikia realiam proveržiui?
Žvelgiant į priekį, Liutauras Varanavičius nėra nusiteikęs vien pesimistiškai. Jis mato galimybes, tačiau joms įgyvendinti reikalinga geležinė politinė valia ir futbolo bendruomenės susitelkimas. Vienas iš svarbiausių jo siūlymų – depolitizuoti futbolą ir pritraukti į valdymą žmones iš verslo pasaulio, kurie neturi „senų sąskaitų” ar įsipareigojimų praeities veikėjams.
Proveržis galimas tik tuo atveju, jei bus investuojama į žmogiškąjį kapitalą – trenerių edukaciją. Lietuva yra maža valstybė, todėl negali sau leisti „pamesti“ talentų. Kiekvienas vaikas turi gauti geriausią įmanomą futbolo išsilavinimą. Be to, L. Varanavičius akcentuoja tarptautinės patirties svarbą. Uždaras virimas „savo sultyse“ niekur neveda; būtina kviesti specialistus iš užsienio ne tik treniruoti rinktinę, bet ir kurti visą šalies futbolo metodiką.
Galiausiai, buvęs LFF vadovas pabrėžia, kad pokyčiai neįvyksta per naktį. Tai 10–15 metų ciklas. Jei šiandien būtų priimti teisingi sprendimai dėl vaikų ugdymo ir infrastruktūros, realius rezultatus pamatytume tik po dešimtmečio. Didžiausias iššūkis dabartiniams ir būsimiems vadovams – ar jiems užteks kantrybės dirbti dėl ateities rezultatų, kurių jie patys galbūt net nepamatys būdami postuose, ar ir toliau bus siekiama trumpalaikių, bet netvarių pergalių.
