Visuomenės akyse didelio atgarsio sulaukusios bylos dažnai baigiasi nuosprendžio paskelbimu pirmojoje instancijoje, tačiau teisininkams profesionalams tai tėra vienas iš daugelio etapų ilgame ir sudėtingame procese. Kai žinomas advokatas, teisės mokslų daktaras Remigijus Merkevičius taria frazę „teisingumas dar nėra pasiektas“, tai nėra tik retorinis manevras ar bandymas vilkinti procesą. Tai gilus, sisteminis požiūris į teisės viršenybę, žmogaus teisių apsaugą ir neretai – į ydingą baudžiamojo persekiojimo praktiką Lietuvoje. Rezonansinės bylos, į kurias įtraukiami politikai, verslo lyderiai ar aukšto rango valstybės tarnautojai, tampa išbandymu ne tik kaltinamiesiems, bet ir pačiai teisinei sistemai, kurioje balansas tarp visuomenės noro nubausti ir asmens teisės į sąžiningą teismą dažnai tampa trapus.
Rezonansinių bylų specifika ir „Medijų teismas“
Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria gynyba rezonansinėse bylose, yra vadinamasis „išankstinis nuteisimas“. Advokatas R. Merkevičius ne kartą yra pabrėžęs, jog bylos nagrinėjimas viešojoje erdvėje prasideda gerokai anksčiau nei teismo salėje. Žiniasklaidos antraštės, nutekinta ikiteisminio tyrimo medžiaga ir politikų komentarai suformuoja naratyvą, kurį paneigti teisinėmis priemonėmis tampa itin sunku.
Šiame kontekste teisingumo sąvoka tampa dviprasmiška. Visuomenei „teisingumas“ dažnai asocijuojasi su greitu ir griežtu nubaudimu, tuo tarpu teisinėje valstybėje teisingumas neįmanomas be nekaltumo prezumpcijos užtikrinimo ir procedūrinių taisyklių laikymosi. Kai advokatas teigia, kad teisingumas nepasiektas, jis dažnai apeliuoja į:
- Spaudimą teismui: Teisėjai yra žmonės, gyvenantys toje pačioje informacinėje erdvėje, todėl visiškas atsiribojimas nuo suformuotos viešosios nuomonės reikalauja išskirtinio profesionalumo ir drąsos.
- Ikiteisminio tyrimo pažeidimus: Rezonansinėse bylose pareigūnai kartais skuba, siekdami rezultatų, todėl gali būti nepaisoma esminių procesinių reikalavimų renkant įrodymus.
- Selektyvų informacijos pateikimą: Viešumoje dažnai atsiduria tik kaltinančioji medžiaga, o gynybiniai argumentai lieka šešėlyje iki pat bylos nagrinėjimo pabaigos.
Teisinio proceso vingiai: kodėl pirmosios instancijos sprendimas nėra pabaiga?
Daugelis stebėtojų klaidingai mano, kad apkaltinamasis nuosprendis reiškia galutinę tiesą. Tačiau R. Merkevičius ir kiti aukščiausios kvalifikacijos gynėjai puikiai supranta, kad baudžiamasis procesas yra pakopinis mechanizmas, sukurtas tam, kad būtų eliminuotos klaidos. Teiginys apie nepasiektą teisingumą dažnai signalizuoja apie rengiamą strategiją apeliaciniam ar net kasaciniam procesui.
Įrodymų vertinimo standartai
Viena iš dažniausių ginčų priežasčių sudėtingose korupcijos ar finansinių nusikaltimų bylose yra įrodymų vertinimas. Ar slapta daryti garso įrašai buvo sankcionuoti teisėtai? Ar liudytojų parodymai yra nuoseklūs? Advokato darbas – ne tik ginčyti faktus, bet ir tikrinti, ar tie faktai buvo gauti teisėtu būdu. Jei įrodymai gauti pažeidžiant žmogaus teises (pavyzdžiui, neteisėtai sekant asmenį), jie negali būti nuosprendžio pagrindas.
Lietuvos teismų praktikoje vis dar pasitaiko atvejų, kai žemesnės instancijos teismai „užmerkia akis“ prieš procesinius pažeidimus dėl bylos reikšmingumo, tačiau aukštesnės instancijos, o ypač Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), į tokius pažeidimus žiūri principingai. Būtent todėl kova dėl teisingumo gali trukti dešimtmečius.
Sisteminės baudžiamojo proceso ydos
Kalbėdamas apie tai, kad teisingumas dar nėra pasiektas, R. Merkevičius neretai atkreipia dėmesį į sistemines problemas, kurios kamuoja Lietuvos teisėsaugą. Tai nėra tik vienos konkrečios bylos klausimas, bet visos sistemos sveikatos indikatorius. Advokatai dažnai susiduria su situacijomis, kai valstybė naudoja neproporcingus resursus prieš pavienį asmenį.
Viena opiausių problemų – perteklinis kardomųjų priemonių taikymas. Suėmimas, kuris turėtų būti išimtinė priemonė, neretai tampa spaudimo įrankiu, siekiant išgauti prisipažinimą ar palaužti įtariamąjį psichologiškai. Jei asmuo buvo laikomas suimtas mėnesius ar metus be svarių įrodymų, net ir vėlesnis išteisinimas visiškai neatkuria teisingumo, nes laisvės atėmimas jau įvyko be teismo sprendimo.
- Tyrimų trukmė: Ikiteisminiai tyrimai rezonansinėse bylose dažnai tęsiasi metus, paralyžiuodami įtariamųjų gyvenimus ir verslus.
- Anoniminiai liudytojai: Gynyba dažnai neturi galimybės efektyviai apklausti įslaptintų liudytojų, kas riboja teisę į gynybą.
- Kaltinimo neapibrėžtumas: Sudėtingose bylose kaltinimai neretai būna suformuluoti abstrakčiai, todėl gynybai sunku suprasti, nuo ko tiksliai reikia gintis.
Moralinis ir profesinis advokato vaidmuo
Visuomenėje vis dar gajus mitas, kad advokatas „gina nusikaltimą“. Tačiau Remigijus Merkevičius savo veikla ir akademiniais darbais nuolat primena, kad advokatas gina žmogų ir teisę. Net ir padaręs nusikaltimą asmuo turi teisę į teisingą procesą. Jei valstybė gali nesilaikyti taisyklių teisdama nusikaltėlį, ji lygiai taip pat gali nesilaikyti taisyklių teisdama nekaltą žmogų.
Teiginys „teisingumas dar nėra pasiektas“ taip pat apima ir moralinę satisfakciją. Tai reiškia siekį, kad teismo sprendimas būtų ne tik techniškai tvarkingas, bet ir įtikinamas, logiškas bei pagrįstas neabejotiniais įrodymais. Kai bylose lieka per daug „baltų dėmių“, o nuosprendžiai grindžiami prielaidomis, pasitikėjimas teismų sistema mažėja.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) faktorius
Ne vienoje rezonansinėje byloje galutinis taškas padedamas ne Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, o Strasbūre. R. Merkevičius yra vienas iš tų teisininkų, kurie puikiai išmano tarptautinę teisę ir nebijo perkelti ginčo į tarptautinį lygmenį. EŽTT sprendimai neretai konstatuoja, kad Lietuvoje buvo pažeista teisė į teisingą teismą, nekaltumo prezumpcija ar teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą.
Kai advokatas sako, kad kova dar nebaigta, jis dažnai turi omenyje būtent šią perspektyvą. Pergalė Strasbūre po kelerių metų gali visiškai pakeisti bylos vertinimą ir netgi tapti pagrindu atnaujinti procesą Lietuvoje. Tai rodo, kad kantrybė ir profesionalumas yra pagrindiniai ginklai siekiant tikrojo teisingumo.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus apie rezonansines bylas ir advokato vaidmenį jose.
Ką tiksliai reiškia sąvoka „rezonansinė byla“?
Rezonansinė byla – tai teismo procesas, kuris sulaukia didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Dažniausiai tai bylos, kuriose figūruoja vieši asmenys, stambaus masto finansiniai nusikaltimai, korupcija arba itin žiaurūs nusikaltimai. Tokiose bylose spaudimas teismams ir teisėsaugai būna didesnis nei įprastai.
Kodėl advokatai gina asmenis, kurių kaltė atrodo akivaizdi?
Advokato pareiga yra užtikrinti, kad kiekvienas asmuo turėtų teisę į sąžiningą teismą. „Akivaizdi kaltė“ viešojoje erdvėje dažnai skiriasi nuo teisinės kaltės. Advokatas prižiūri, kad valstybė laikytųsi įstatymų, įrodymai būtų renkami teisėtai, o bausmė būtų proporcinga. Be gynybos teisingumo sistema taptų inkvizicija.
Kiek laiko gali trukti tokio pobūdžio bylos?
Sudėtingos, didelės apimties bylos Lietuvoje gali būti nagrinėjamos 5–7 metus ar net ilgiau. Procesas apima ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, Apeliaciniame teisme ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Jei kreipiamasi į EŽTT, procesas gali užtrukti dar keletą metų.
Ar advokato pasakymas „teisingumas nepasiektas“ reiškia, kad klientas yra nekaltas?
Nebūtinai. Tai gali reikšti, kad teismo procese buvo padaryta esminių klaidų, pažeistos procedūros, netinkamai pritaikytas įstatymas arba paskirta neadekvati bausmė. Teisingumas teisėje yra procedūrinis teisingumas – rezultatas yra teisingas tik tada, kai jis pasiektas sąžiningu būdu.
Ateities iššūkiai teisinei valstybei
Žvelgiant į ateitį, akivaizdu, kad teisiniai procesai taps tik sudėtingesni. Technologijų plėtra, skaitmeniniai įrodymai ir vis didėjantis informacinis triukšmas kelia naujus reikalavimus tiek gynybai, tiek kaltinimui. Advokato R. Merkevičiaus pozicija ir principingumas rezonansinėse bylose primena, kad teisinė valstybė nėra duotybė – ji yra nuolatinis procesas.
Kiekviena laimėta ar pralaimėta byla formuoja teismų praktiką, kuria remsis ateities kartos. Todėl kova už tai, kad „teisingumas būtų pasiektas“, yra kova ne tik už konkretų klientą, bet ir už visos teisinės sistemos kokybę. Kol egzistuoja abejonės dėl įrodymų teisėtumo ar proceso skaidrumo, tol teisininkų darbas nėra baigtas, o visuomenė turi būti budri, vertindama skambias antraštes ir galutinius teismų sprendimus.
