Šiandieniniame pasaulyje, kai skrydis į kitą pasaulio kraštą trunka vos keliolika valandų, o informacija apie tolimiausias kultūras pasiekiama vienu mygtuko paspaudimu, sunku suvokti, kokią drąsą ir pasiryžimą reikėjo turėti 1929-aisiais metais. Būtent tais metais du lietuvių keliautojai – Antanas Poška ir Matas Šalčius – leidosi į vieną didžiausių to meto avantiūrų. Jų tikslas buvo ne šiaip pamatyti pasaulį, bet pasiekti paslaptingąją Indiją motociklu. Tai nebuvo vien turistinė išvyka; tai buvo moksline aistra, tautiniu pasididžiavimu ir noru atrasti lietuvių kalbos sąsajas su sanskritu grįsta odisėja. Ši kelionė tapo legenda, o Antano Poškos vardas visam laikui įrašytas į pasaulio keliautojų elito sąrašus. Tačiau už romantiško keliautojo įvaizdžio slypi dramatiški išgyvenimai, fizinės kančios, finansiniai nepritekliai ir susitikimai, kurie pakeitė ne tik paties Poškos pasaulėžiūrą, bet ir paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje.
Beprotiška idėja ir pasiruošimas kelionei
Tarpukario Lietuva, dar tik atsigaunanti po nepriklausomybės kovų, gyveno romantizmo ir tautinio pakilimo nuotaikomis. Antanas Poška, tuomet dar jaunas medicinos studentas, ir žurnalistas Matas Šalčius degė idėja garsinti Lietuvos vardą pasaulyje. Jų planas skambėjo beprotiškai: motociklais nuvažiuoti nuo Baltijos jūros iki pat Bengalijos. Reikia suprasti, kad to meto keliai, ypač Artimuosiuose Rytuose, dažnai tebuvo karavanų takai, o technika toli gražu neprilygo šiuolaikiniams visureigiams motociklams.
Keliautojai pasirinko belgiškus FN markės motociklus. Nors tuo metu tai buvo patikima technika, ji nebuvo pritaikyta ekstremalioms dykumų sąlygoms ar kalnų perėjoms. Pasiruošimas vyko skubotai, trūko lėšų, o didžiąją dalį įrangos teko pirkti už pasiskolintus pinigus. Tačiau entuziazmas atstojo trūkumus. Jie tikėjo, kad ši kelionė padės įrodyti glaudų ryšį tarp lietuvių ir indų kultūrų, teoriją, kuri tuo metu itin domino Lietuvos intelektualus.
Kelias per kančias: technikos gedimai ir asmenybių konfliktas
Kelionė prasidėjo pakiliai, tačiau realybė greitai smogė visu pajėgumu. Jau Europoje prasidėjo pirmieji techniniai nesklandumai, tačiau tikrieji iššūkiai laukė peržengus civilizuoto pasaulio ribas. Turkija, Sirija, Palestina, Egiptas – kiekviena šalis pasitiko ne tik egzotika, bet ir alinančiu karščiu, ligomis bei nuolatiniais motociklų gedimais.
Vienas didžiausių šios ekspedicijos išbandymų buvo ne tik gamtos stichijos, bet ir tarpusavio santykiai. Antanas Poška ir Matas Šalčius buvo skirtingų charakterių asmenybės:
- Antanas Poška buvo linkęs į mokslinius tyrimus, antropologiją, jis norėjo sustoti, tyrinėti, užsirašinėti ir gilintis į vietos kultūras.
- Matas Šalčius buvo žurnalistas, kuriam rūpėjo greitis, sensacija ir kuo greitesnis tikslo pasiekimas.
Šie skirtumai, aštrinami nuovargio ir finansinio nepritekliaus, galiausiai vedė prie neišvengiamo išsiskyrimo. Irane, Teherane, jų keliai išsiskyrė. Matas Šalčius tęsė kelionę savaip, o Antanas Poška, pardavęs savo visiškai subyrėjusį motociklą, Indiją pasiekė jau kitais būdais, tačiau su dar didesniu ryžtu tęsti savo mokslinę misiją.
Indija: mokslinis smalsumas ir studijos Bombėjuje
Pasiekęs Indiją, Antanas Poška nepasitenkino vien turisto vaidmeniu. Jo tikslas buvo gilesnis – jis norėjo suprasti šios senovinės civilizacijos šaknis. 1931–1933 metais jis studijavo Bombėjaus universitete, gilinosi į antropologiją, sanskrito kalbą ir Indijos etnografiją. Tai buvo laikotarpis, kai Poška subrendo kaip mokslininkas.
Jis aktyviai dalyvavo ekspedicijose, tyrinėjo vietines gentis, rinko antropologinę medžiagą. Jo užrašuose nugulė unikalūs duomenys apie Indijos tautų papročius, religinius ritualus ir kasdienybę. Poška tapo savotišku tiltu tarp Lietuvos ir Indijos, tiesiogiai ieškodamas tų lingvistinių panašumų, apie kuriuos svajojo dar būdamas Lietuvoje. Ir jis jų rado – daugybė sanskrito žodžių stebėtinai priminė lietuviškus, kas tik dar labiau kurstė jo aistrą mokslui.
Lemtingi susitikimai: Rabindranatas Tagorė ir Mahatma Gandis
Viena įspūdingiausių Antano Poškos kelionės dalių – jo asmeniniai susitikimai su ryškiausiomis to meto Indijos asmenybėmis. Šie susitikimai nebuvo atsitiktiniai rankos paspaudimai; tai buvo gilūs, intelektualūs pokalbiai, palikę pėdsaką abiejose pusėse.
Draugystė su Rabindranatu Tagore
Kalkutoje, Šantiniketano universitete, Antanas Poška susitiko su Nobelio premijos laureatu, poetu ir filosofu Rabindranatu Tagore. Poška ne tik bendravo su Tagore, bet ir padėjo tvarkyti jo biblioteką, vertė jo kūrybą į lietuvių kalbą. Tagorė, sužinojęs apie Lietuvą ir jos kalbos archajiškumą, buvo sužavėtas. Poška savo prisiminimuose rašė apie šiltą poeto priėmimą ir ilgus vakarus diskutuojant apie Rytų ir Vakarų filosofijų sintezę. Šis bendravimas leido Poškai giliau suvokti indų dvasingumą.
Susitikimas su Mahatma Gandžiu
Ne mažiau svarbus buvo susitikimas su Indijos nepriklausomybės lyderiu Mahatma Gandžiu. Poška lankėsi pas Gandį jo ašrame. Lietuvis buvo sukrėstas Gandžio paprastumo ir jo idėjų jėgos. Jie kalbėjosi apie mažų tautų likimą, apie kovą už laisvę be smurto. Gandis perdavė linkėjimus Lietuvai, o Poška šį susitikimą laikė vienu didžiausių savo gyvenimo įvertinimų. Gandžio filosofija apie „Satyagraha” (tiesos laikymąsi) stipriai rezonavo su Poškos humanistinėmis vertybėmis.
Mokslinis palikimas ir knyga „Nuo Baltijos iki Bengalijos”
Grįžęs į Lietuvą, Antanas Poška parvežė neįkainojamą turtą – ne auksą ar brangakmenius, bet žinias. Jo kelionės dienoraščiai virto aštuonių tomų veikalu „Nuo Baltijos iki Bengalijos”. Tai nėra paprasta kelionių literatūra; tai enciklopedinio pobūdžio kūrinys, kuriame susipina nuotykiai, istoriniai faktai, antropologiniai stebėjimai ir filosofiniai apmąstymai.
Deja, Antano Poškos likimas po kelionės nebuvo lengvas. Sovietinė okupacija nutraukė jo mokslinę veiklą. Kaip ir daugelis šviesuolių, jis buvo ištremtas į Sibirą, vėliau į Centrinę Aziją. Net ir tremtyje jis nenustojo dirbti – dirbo muziejuose, dalyvavo archeologinėse ekspedicijose. Tik po daugelio metų jam buvo leista grįžti į Lietuvą, kur jis iki pat gyvenimo pabaigos tvarkė savo archyvus ir stengėsi perduoti sukauptą patirtį ateities kartoms.
Dažniausiai užduodami klausimai apie Antaną Pošką (DUK)
Norint geriau suprasti šio legendinio keliautojo asmenybę ir jo pasiekimus, verta atsakyti į kelis dažniausiai kylančius klausimus.
Ar Antanas Poška visą kelią iki Indijos nuvažiavo motociklu?
Ne, visą kelią motociklu įveikti nepavyko. Dėl techninių gedimų, lėšų stygiaus ir sudėtingų kelių sąlygų, motociklo teko atsisakyti Irane. Likusią kelionės dalį iki Indijos ir po pačią Indiją jis tęsė traukiniais, laivais, autobusais ir pėsčiomis.
Kodėl A. Poška susipyko su bendražygiu M. Šalčiumi?
Pagrindinė priežastis buvo skirtingi kelionės tikslai ir temperamentai. Poška norėjo mokslinės ekspedicijos, rinkti duomenis ir neskubėti, o Šalčius siekė žurnalistinio efekto ir greičio. Be to, ekstremalios sąlygos ir pinigų trūkumas paaštrino asmeninius nesutarimus.
Ką Antanas Poška veikė Indijoje be keliavimo?
Jis rimtai studijavo. Bombėjaus universitete jis gavo antropologijos bakalauro laipsnį. Taip pat jis dirbo Indijos muziejuje Kalkutoje, dalyvavo ekspedicijose į Andamanų ir Nikobarų salas bei Himalajus, rinko medžiagą apie čigonų kilmę (teorija, kad jie kilę iš Indijos).
Kur galima rasti Antano Poškos palikimą?
Didelė dalis jo archyvų, rankraščių ir parsivežtų eksponatų saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje bei Martyno Mažvydo bibliotekoje. Jo pagrindinis veikalas „Nuo Baltijos iki Bengalijos” yra perleistas ir prieinamas bibliotekose.
Įkvėpimas šiuolaikiniams atradėjams
Antano Poškos istorija yra daugiau nei pasakojimas apie kelionę iš taško A į tašką B. Tai liudijimas apie žmogaus dvasios stiprybę ir begalinį žingeidumą. Tuo metu, kai pasaulis buvo uždaras ir pavojingas, jis sugebėjo nutiesti tiltus tarp visiškai skirtingų kultūrų, remdamasis vien intelektu ir atvirumu. Jo gebėjimas susidraugauti su pasaulinio garso mąstytojais, tokiais kaip Tagorė ar Gandis, rodo, kad tikrasis keliautojas vertinamas ne pagal transporto priemonę, o pagal idėjas, kurias jis nešasi.
Šiandien, kai kelionės dažnai tampa tik vartotojišku produktu, Poškos pavyzdys primena apie „lėtojo keliavimo” ir gilaus pažinimo prasmę. Jis moko mus, kad svarbiausi atradimai įvyksta ne prabangiuose viešbučiuose, o dulkėtuose keliuose, bibliotekose ir nuoširdžiuose pokalbiuose su vietiniais žmonėmis. Antanas Poška įrodė, kad net ir mažos tautos atstovas, ginkluotas tik smalsumu ir drąsa, gali tapti pasaulio piliečiu ir palikti neišdildomą pėdsaką globalioje istorijoje.
