Lietuvos krepšinio padangėje pastaruoju metu vis dažniau girdimi nerimą keliantys balsai, tačiau retas jų yra toks tiesmukas ir aštrus kaip Edo Nickaus. Ilgametę patirtį sukaupęs krepšinio specialistas, matęs šio sporto virtuvę tiek iš trenerio, tiek iš vadybininko, tiek iš klubo vadovo perspektyvos, nebijo įvardyti skaudžių tiesų. Jo nuomonė dažnai būna nepatogi, tačiau ji yra būtina diskusijai, kurios mūsų šalies krepšinio bendruomenė vengė metų metus. Dabartinė situacija, kai nacionalinė vyrų rinktinė praleidžia olimpines žaidynes, o jaunimo rinktinės nebe visada dominuoja Europoje, verčia suklusti. Edas Nickus pabrėžia, kad didžiausia mūsų problema yra ne talento trūkumas ar prastos sąlygos, o nenoras pripažinti realybės ir nuolatinis gyvenimas praeities šlovės iliuzijose. Mes vis dar tikime, kad esame pasaulinė krepšinio galybė vien dėl savo istorijos, tačiau pasaulis nestovi vietoje – kitos šalys investuoja į mokslą, metodikas ir fizinį rengimą, neretai mus lenkdamos.
Ar „antroji religija“ netampa inkaru?
Vienas pagrindinių aspektų, kurį dažnai akcentuoja krepšinio ekspertai, yra mūsų emocinis santykis su krepšiniu. Nors titulas „antroji religija“ skamba gražiai ir vienija tautą per didžiuosius čempionatus, E. Nickus pastebi, kad tai sukuria ir pavojingą komforto zoną. Mes pripratome manyti, kad pergalės mums priklauso pagal nutylėjimą. Kai tikimasi aukso, bet koks kitas medalis ar patekimas į ketvertuką pradedamas vertinti neadekvačiai, o kai rezultatų visai nėra – ištinka šokas. Tačiau šis šokas dažniausiai būna trumpalaikis, po kurio seka pasiteisinimai: „teisėjai“, „nepalankūs burtai“ ar „traumos“.
Realybė tokia, kad krepšinis globalizuojasi milžinišku greičiu. Šalys, kurios anksčiau krepšinio žemėlapyje buvo egzotiškos, dabar turi žaidėjų NBA lygoje ir Eurolygoje. Nickus pabrėžia, kad gyvenimas iliuzijose, jog „mes esame geriausi, tik mums nesiseka“, trukdo atlikti giluminę analizę. Reikia nustoti gyventi 2003-ųjų Europos čempionų ar 1992-ųjų Barselonos olimpiados prisiminimais. Istorija yra svarbi identitetui, bet ji neįmeta taškų šiandienos rungtynėse. Jei nesiimsime struktūrinių pokyčių, rizikuojame tapti vidutiniokais, kurie tik su nostalgija prisimins laikus, kai buvo elitiniai žaidėjai.
Jaunimo rengimo sistemos spragos ir fizinis atsilikimas
Bene didžiausią susirūpinimą kelia jaunųjų krepšininkų rengimas. Edas Nickus ne kartą yra minėjęs, kad perėjimas iš jaunimo krepšinio į vyrų krepšinį Lietuvoje yra tapęs didžiule problema. Moksleivių krepšinio lyga (MKL) yra masinis reiškinys, tačiau kiekybė ne visada pereina į kokybę. Pastebima tendencija, kad jaunių amžiuje lietuviai dar sugeba laimėti medalius dėl gero komandinio žaidimo ir krepšinio intelekto, tačiau pereinant į profesionalų lygį, išryškėja fizinio pasirengimo ir individualaus meistriškumo trūkumai.
Pagrindinės problemos, kurias būtina spręsti nedelsiant:
- Individualaus meistriškumo stoka: Per daug dėmesio skiriama komandinei taktikai ankstyvame amžiuje, siekiant pergalių vaikų čempionatuose, o ne individualių žaidėjo savybių ugdymui.
- Fizinis atsilikimas: Lyginant su Prancūzijos, Ispanijos ar JAV bendraamžiais, mūsų jaunuoliai dažnai nusileidžia atletizmu, greičiu ir jėga. Tai rodo, kad fizinio rengimo metodikos reikalauja atnaujinimo.
- Konkurencijos trūkumas: Nors mokyklų daug, talentingiausi vaikai dažnai sutelkiami keliose vietose, o regionuose krepšinis nyksta, todėl mažėja atrankos bazė.
Trenerių kompetencija ir motyvacija
Jokia sistema neveiks be žmonių, kurie ją įgyvendina. Edas Nickus dažnai pabrėžia trenerių vaidmenį. Skaudi tiesa yra ta, kad vaikų trenerio darbas Lietuvoje dažnai yra paremtas entuziazmu, o ne adekvačiu finansiniu atlygiu. Tai sukuria užburtą ratą: treneriai priversti dirbti su per didelėmis grupėmis arba keliose darbovietėse, kad išgyventų, todėl nukenčia treniruočių kokybė ir dėmesys kiekvienam vaikui individualiai.
Be finansinio aspekto, egzistuoja ir kompetencijos klausimas. Krepšinis keičiasi – atsiranda naujos technologijos, duomenų analitika, keičiasi žaidimo tempas. Treneriai privalo nuolat tobulėti, stažuotis užsienyje, domėtis naujovėmis. Deja, sistema ne visada skatina tokį tobulėjimą. E. Nickus pastebi, kad mums reikia ne tik „žvakių degintojų“, bet ir modernių specialistų, kurie supranta šiuolaikinio krepšinio tendencijas ir moka dirbti su Z kartos jaunuoliais, kurių psichologija ir motyvacija skiriasi nuo ankstesnių kartų.
LKL lygis ir legionierių įtaka
Lietuvos krepšinio lyga (LKL) yra mūsų krepšinio piramidės viršūnė, tačiau ir čia netrūksta iliuzijų. Viena jų – kad mes esame labai patraukli vieta augti jaunimui. Realybė rodo, kad klubai, spaudžiami rėmėjų ir savivaldybių siekti greitų rezultatų, dažniau renkasi pigesnius ir fiziškai stipresnius legionierius nei investuoja į vietinį jaunimą. Edas Nickus kritiškai vertina situacijas, kai vidutinio lygio užsienio žaidėjai užima vietas, kurias galėtų užimti perspektyvūs lietuviai.
Žinoma, legionieriai kelia lygos lygį ir konkurencingumą, tačiau balansas yra būtinas. Jei LKL klubų pagrindiniai įžaidėjai ir vidurio puolėjai yra užsieniečiai, natūralu, kad nacionalinė rinktinė vėliau susiduria su šių pozicijų deficitu. Reikia strateginio požiūrio, galbūt net lygos reglamentavimo pakeitimų, kurie skatintų klubus suteikti realų, o ne simbolinį žaidimo laiką jauniems lietuviams.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Diskusijose apie Lietuvos krepšinio ateitį ir Edo Nickaus įžvalgas dažnai kyla tie patys klausimai. Pateikiame atsakymus į aktualiausius iš jų.
- Ar Lietuvos krepšinis tikrai išgyvena krizę?
Taip, jei vertinsime pagal aukščiausio lygio rezultatus (olimpinės žaidynės, Europos čempionatai) ir žaidėjų skaičių NBA bei Eurolygoje. Stagnacija yra akivaizdi, ir vadinti tai tiesiog „nesėkme“ būtų savęs apgaudinėjimas. - Ką konkrečiai siūlo Edas Nickus?
Jo siūlymai dažniausiai apima tris sritis: jaunimo ugdymo sistemos reformą (akcentuojant individualų meistriškumą ir fizinį rengimą), trenerių kvalifikacijos kėlimą bei jų atlyginimų didinimą, ir griežtesnę atsakomybę už rezultatus federacijos bei klubų lygmeniu. - Ar natūralizacija išgelbėtų Lietuvos rinktinę?
Tai labai prieštaringa tema. Nors trumpuoju laikotarpiu tai galėtų užkamšyti spragas (pvz., įžaidėjo pozicijoje), strategine prasme tai tik paslėptų sistemos bėdas. Daugelis ekspertų, įskaitant Nickų, pabrėžia, kad turime patys užsiauginti žaidėjus, o ne eiti lengviausiu keliu. - Kodėl jauni žaidėjai dingsta pereidami į vyrų krepšinį?
Pagrindinės priežastys: per didelis atotrūkis tarp MKL ir NKL/LKL lygio, kantrybės stoka iš klubų pusės, netinkamas fizinis pasirengimas ir psichologinis spaudimas. Jaunuoliams dažnai trūksta tarpinės stotelės, kur jie galėtų daryti klaidas ir mokytis.
Strateginė kryptis ir būtini pokyčiai
Apibendrinant Edo Nickaus ir kitų blaiviai mąstančių krepšinio bendruomenės narių mintis, tampa aišku, kad kosmetinių remontų nebepakaks. Laikas nustoti gyventi iliuzijomis reiškia pripažinti, kad šiuo metu mes nesame pasaulio elitas, bet turime visus duomenis ten sugrįžti. Tam reikia vieningo darbo, o ne vidinių rietenų ar kaltų ieškojimo po kiekvieno pralaimėjimo.
Būtina investuoti į infrastruktūrą regionuose, kad krepšinis būtų prieinamas ne tik didmiesčių vaikams. Reikia peržiūrėti trenerių licencijavimo ir skatinimo sistemą, kad šis darbas taptų prestižinis ir finansiškai patrauklus. Klubai turi jausti atsakomybę ne tik prieš rėmėjus dėl šio sezono pergalės, bet ir prieš visą Lietuvos krepšinį dėl žaidėjų auginimo. Ir svarbiausia – mums visiems reikia kantrybės. Sisteminiai pokyčiai neduoda vaisių per metus ar dvejus. Tai ilgas, sunkus, juodas darbas, kurį reikia pradėti dirbti jau vakar, nustojus žiūrėti į veidrodį ir gėrėtis praeities medaliais.
