Žemės ūkio sektorius Lietuvoje išgyvena vieną didžiausių transformacijų per pastaruosius dešimtmečius. Tai nebėra tik klausimas apie didesnį derlių ar technikos atnaujinimą – tai fundamentalus pokytis, kurį diktuoja tiek Europos Sąjungos politika, tiek neišvengiama klimato kaitos realybė. Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ne kartą pabrėžė, jog ateities ūkininkavimas bus neatsiejamas nuo aplinkosaugos reikalavimų, o paramos mechanizmai yra perprogramuoti taip, kad skatintų ne intensyvumą, o tvarumą. Ūkininkams, pripratusiems prie ankstesnės tvarkos, šie pokyčiai kelia nerimą ir daugybę klausimų, tačiau ministerijos pozicija aiški: grįžimo atgal nebus, o sėkmingas ūkis privalės derinti ekonominę naudą su gamtine atsakomybe.
Naujasis finansinis laikotarpis ir strateginis planas atneša naujas taisykles, kurios iš esmės keičia tiesioginių išmokų struktūrą. Jei anksčiau pakako deklaruoti pasėlius, dabar norint gauti maksimalią paramą, tenka įsitraukti į sudėtingesnes schemas. Šiame straipsnyje detaliai apžvelgsime Kęstučio Navicko išsakytas mintis ir numatytas reformas, kurios tiesiogiai palies tiek smulkiuosius, tiek stambiuosius šalies ūkininkus.
Strateginis planas ir Žaliasis kursas: nauja realybė
Vienas svarbiausių aspektų, kurį nuolat akcentuoja žemės ūkio politikos formuotojai, yra Europos žaliasis kursas. Tai nėra tik skambus lozungas – tai konkrečių veiksmų planas, integruotas į Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą. Kęstutis Navickas yra pabrėžęs, kad Lietuvos tikslas – rasti balansą, kuris nesugriautų gamybinio potencialo, bet leistų pasiekti aplinkosauginius rodiklius.
Esminiai pokyčiai susiję su trąšų ir pesticidų naudojimo mažinimu. Ūkininkai skatinami pereiti prie tiksliosios žemdirbystės technologijų, kurios leidžia tręšti tik ten, kur reikia, ir tiek, kiek reikia. Tai ne tik taupo lėšas brangioms trąšoms, bet ir saugo gruntinius vandenis bei biologinę įvairovę. Ministras yra pažymėjęs, kad ateities investicinė parama bus vis labiau kreipiama į tas technologijas, kurios mažina CO2 emisijas ir didina ūkio atsparumą klimato kaitai.
Tiesioginių išmokų struktūros pasikeitimas
Daugiausia diskusijų kyla dėl pinigų. Kęstutis Navickas aiškiai komunikavo, kad bazinė išmoka už hektarą sudaro tik dalį galimos paramos. Norint gauti daugiau, ūkininkai privalo dalyvauti vadinamosiose ekologinėse sistemose (eko-schemose). Tai yra savanoriški, bet finansiškai motyvuojantys įsipareigojimai, kurie viršija minimalius geros agrarinės būklės reikalavimus.
Šios schemos apima įvairias veiklas, kurios anksčiau galbūt buvo laikomos tik „gražiu priedu”, o dabar tampa pajamų šaltiniu:
- Kompleksinė sėjomaina: Augalų kaita laukuose, siekiant išsaugoti dirvožemio derlingumą be cheminių priemonių.
- Tarpiniai pasėliai: Augalai, sėjami tam, kad dirva nebūtų plika šaltuoju sezonu, taip apsaugant ją nuo erozijos ir maistinių medžiagų išsiplovimo.
- Kraštovaizdžio elementų priežiūra: Griovių, palaukių, medžių juostų saugojimas, kuris yra būtinas vabzdžiams apdulkintojams ir paukščiams.
- Beariminė žemdirbystė: Technologijos, kai žemė nėra ariama, o sėjama tiesiai į ražienas, taip išsaugant dirvožemio drėgmę ir mikroorganizmus.
Navickas pabrėžė, kad ūkininkai, kurie ignoruos šias priemones, gaus gerokai mažesnes išmokas nei ankstesniais laikotarpiais. Todėl prisitaikymas yra finansiškai būtinas.
Dėmesys smulkiems ir vidutiniams ūkiams
Viena iš ryškiausių žinučių, kurią stengėsi perduoti ministras, yra paramos perskirstymas. Ilgą laiką buvo kritikuojama, kad didžiąją dalį ES paramos susižeria stambios žemės ūkio bendrovės. Naujoji politika siekia šiek tiek išlyginti šį disbalansą, taikant perskirstymo išmoką.
Tai reiškia, kad už pirmuosius hektarus mokama didesnė suma, taip remiant tuos, kuriems sunkiausia konkuruoti rinkoje. Kęstutis Navickas argumentavo, kad gyvybingas kaimas negali remtis tik pramoniniais ūkiais – būtina išlaikyti šeimos ūkius, kurie kuria socialinę vertę regionuose. Taip pat skatinamas kooperacijos judėjimas, kad smulkieji gamintojai galėtų kartu derybose su prekybos tinklais ar supirkėjais turėti didesnį svorį.
Pieno sektoriaus krizė ir ateities sprendimai
Kalbėdamas apie pokyčius, ministras negalėjo aplenkti ir vieno skaudžiausių – pieno sektoriaus klausimo. Lietuva, būdama gilias pienininkystės tradicijas turinti šalis, susiduria su ūkių stambėjimu ir smulkiųjų traukimusi iš gamybos dėl nestabilių supirkimo kainų. Kęstutis Navickas ne kartą akcentavo, kad ilgalaikis sprendimas nėra vienkartinės subsidijos krizės metu, o struktūriniai pokyčiai.
Siūlomi sprendimai apima:
- Rizikos valdymo fondų kūrimą, kurie padėtų amortizuoti kainų svyravimus rinkose.
- Investicijas į pirminį perdirbimą pačiuose ūkiuose ar kooperatyvuose, kad ūkininkas parduotų ne žaliavą, o aukštesnės pridėtinės vertės produktą.
- Sutarčių sistemos stiprinimą, kad supirkėjai negalėtų vienašališkai ir staiga mažinti kainų.
Jaunųjų ūkininkų pritraukimas ir kaimo gyvybingumas
Senstantis ūkininkų amžius yra visos Europos, ne tik Lietuvos, problema. Kęstutis Navickas pabrėžė, kad be kartų kaitos žemės ūkis neturi ateities. Todėl numatyti pokyčiai, skirti jaunimui į kaimą pritraukti. Tai apima ne tik didesnes įsikūrimo išmokas, bet ir lengvatines paskolas bei konsultacinę pagalbą.
Tačiau ministras pripažįsta, kad vien pinigais jaunimo nepriviliosi. Būtina gerinti kaimo infrastruktūrą, skaitmenizaciją ir gyvenimo kokybę. Inovacijos čia vaidina kritinį vaidmenį – jauni žmonės nori dirbti su modernia technika, dronais, duomenų analizės sistemomis, o ne fiziškai sunkų, mažai mechanizuotą darbą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į klausimus, kurie dažniausiai kyla ūkininkams, reaguojant į ministro ir ministerijos komunikuojamus pokyčius.
Ar dalyvavimas eko-schemose yra privalomas?
Formaliai – ne, tai yra savanoriška. Tačiau praktiškai, nedalyvaujant eko-schemose, ūkininkas praranda didelę dalį galimos paramos (apie 25-30 proc. tiesioginių išmokų voko). Todėl norint išlaikyti ūkio pelningumą, dalyvavimas tampa beveik neišvengiamas.
Kaip keisis reikalavimai daugiamečių pievų atstatymui?
Tai viena jautriausių temų. Lietuva yra įsipareigojusi išlaikyti tam tikrą daugiamečių pievų plotą. Jei šis plotas nacionaliniu mastu sumažėja daugiau nei 5 proc., ūkininkai, kurie išarė pievas, privalo jas atstatyti. Ministerija ieško lankstesnių mechanizmų, kaip skaičiuoti šiuos plotus, tačiau ES reglamentas išlieka griežtas – pievų saugojimas yra prioritetas.
Kokia parama numatyta modernizavimui?
Investicinė parama išlieka, tačiau prioritetai keičiasi. Daugiau balų ir lėšų skiriama projektams, kurie diegia aplinkai draugiškas technologijas, atsinaujinančią energetiką (pavyzdžiui, saulės elektrines ūkiuose) bei skaitmeninius sprendimus. Paprastas traktorių parko atnaujinimas be pridėtinės aplinkosauginės vertės gauna mažesnį finansavimo intensyvumą.
Ar smulkūs ūkiai turės pildyti sudėtingus žurnalus?
Administracinė našta yra didelis iššūkis. Ministras Kęstutis Navickas yra minėjęs, kad siekiama integruoti sistemas taip, kad duomenys būtų renkami automatiškai (pvz., per VŽ IŽŪMPRIS sistemą), tačiau pereinamuoju laikotarpiu ataskaitų teikimas išlieka svarbus norint gauti išmokas už specifines priemones.
Technologinis lūžis ir ateities perspektyvos
Apibendrinant Kęstučio Navicko išsakytas mintis ir žemės ūkio sektoriaus kryptį, akivaizdu, kad einame link duomenimis grįsto ūkininkavimo. Ateities ūkis – tai ne tik laukai ir gyvuliai, bet ir nuolatinė stebėsena, rodiklių analizė ir greitas reagavimas į gamtos pokyčius. Tokie terminai kaip „precizinis tręšimas” ar „kintamos normos sėja” tampa kasdienybe.
Pokyčiai reikalauja ne tik investicijų, bet ir žinių. Todėl vienas iš laukiančių iššūkių – ūkininkų edukacija ir konsultavimas. Žemės ūkio ministerija didelį dėmesį skiria Žemės ūkio žinių ir inovacijų sistemos (AKIS) stiprinimui. Tai reiškia, kad ūkininkai turės nuolat mokytis, kad suprastų ne tik kaip užauginti derlių, bet ir kaip tai padaryti atitinkant griežtėjančius ES reglamentus.
Nors dalis ūkininkų bendruomenės į reformas žiūri skeptiškai, laikydami jas biurokratine našta, ilgalaikėje perspektyvoje šie pokyčiai yra skirti užtikrinti sektoriaus išlikimą. Klimato ekstremumai – sausros, liūtys – jau dabar daro milžinišką žalą, todėl prisitaikymas nėra pasirinkimas, o būtinybė. Kęstučio Navicko pristatyta vizija rodo kelią, kuriame Lietuvos žemės ūkis turi tapti aukštos pridėtinės vertės, technologiškai pažangiu ir su gamta sugyvenančiu sektoriumi. Tai sunkus pereinamasis laikotarpis, tačiau jis atveria galimybes tiems, kurie gebės greitai adaptuotis ir išnaudoti žaliąjį kursą savo naudai.
