Pastarosiomis savaitėmis Lietuvos politinėje padangėje ir žemės ūkio sektoriuje įtampa pasiekė aukščiausią tašką. Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, tapęs vienu labiausiai kritikuojamų Vyriausybės narių, susiduria su beprecedenčiu spaudimu trauktis iš užimamų pareigų. Tiek ūkininkų bendruomenė, tiek opozicinės partijos, o neretai ir Prezidentūra, išreiškia nepasitenkinimą ministerijos vykdoma politika, komunikacijos stoka bei vėluojančiais sprendimais. Visgi, nepaisant piketų, traktorių kolonų Vilniaus gatvėse ir aštrių pareiškimų viešojoje erdvėje, ministras laikosi tvirtos pozicijos. Jo atsakymas į kritiką yra vienareikšmiškas – pradėti darbai turi būti tęsiami, o pasitraukimas šiuo metu reikštų kapituliaciją prieš interesų grupes, o ne problemų sprendimą. Ši situacija kelia daugybę klausimų ne tik apie konkretaus politiko ateitį, bet ir apie visos Lietuvos žemės ūkio strategijos tvarumą bei ateitį.
Kritikos lavina ir ūkininkų nepasitenkinimo šaknys
Kad suprastumėme, kodėl Kęstutis Navickas atsidūrė tokioje sudėtingoje situacijoje, būtina pažvelgti į priežastis, kurios išvedė žemdirbius į gatves. Tai nėra vienadienis konfliktas; tai ilgą laiką kaupęsis nepasitenkinimas, kurį lėmė keletas esminių veiksnių. Žemės ūkio taryba ir kitos asocijuotos struktūros kaltina ministeriją nekompetencija ir nenoru įsiklausyti į realias ūkininkavimo problemas.
Vienas pagrindinių priekaištų – vadinamoji „pieno krizė“. Kritus pieno supirkimo kainoms, daugybė smulkių ir vidutinių ūkių atsidūrė ties bankroto riba. Ūkininkai reikalavo skubių valstybės intervencijų ir paramos mechanizmų, tačiau ministerijos reakcija, pasak jų, buvo per lėta ir nepakankama. Kęstutis Navickas ne kartą pabrėžė, kad rinka yra laisva ir valstybė negali tiesiogiai reguliuoti kainų, tačiau toks požiūris žemdirbių netenkino.
Kita didelė problema – daugiamečių pievų atstatymo reikalavimas. Tai tapo vienu iš pagrindinių protestų katalizatorių. Dėl Europos Sąjungos reglamentų ir nacionalinių įsipareigojimų, ūkininkai buvo įpareigoti atkurti suartas pievas, kas, jų teigimu, yra ekonomiškai nenaudinga ir žalinga jau investavusiems į pasėlius ūkiams. Ūkininkai jaučiasi įkaitais biurokratinėse pinklėse, kurias, jų manymu, ministerija galėjo sušvelninti derybose su Briuseliu.
Ministro atkirtis: reformos reikalauja kantrybės
Reaguodamas į aštrią kritiką, Kęstutis Navickas laikosi nuoseklios gynybinės strategijos. Jo pagrindinis argumentas – žemės ūkis išgyvena neišvengiamą transformaciją, kurią diktuoja ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos kryptis. Ministras teigia, kad jo atsistatydinimas neišspręstų sisteminių problemų, o tik sukeltų chaosą ir sustabdytų vykdomus procesus.
Navickas pabrėžia keletą svarbių aspektų:
- Strateginis planas: Ministras akcentuoja, kad Lietuva turi laikytis patvirtinto žemės ūkio strateginio plano, kuris užtikrina milijardinę ES paramą. Jo keitimas yra sudėtingas ir ilgas procesas, o ne vienos dienos sprendimas.
- Dialogo paieškos: Nors ūkininkai teigia, kad dialogo nėra, Navickas tvirtina nuolat susitinkantis su bendruomenėmis. Jo nuomone, dalis reikalavimų yra politizuoti arba neįgyvendinami dėl teisinių apribojimų.
- Atsakomybė prieš ateitį: Ministras dažnai mini, kad lengviausias kelias būtų buvęs nieko nekeisti, tačiau tai būtų pražūtinga ilgalaikėje perspektyvoje. Jo teigimu, jis pasirinko „nepopuliarių, bet būtinų sprendimų“ kelią.
Savo viešuose pasisakymuose K. Navickas dažnai pabrėžia, kad trauktis neketina tol, kol turi Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės pasitikėjimą. Tai rodo, kad šis konfliktas nėra tik tarp ministro ir ūkininkų, bet ir platesnės politinės kovos dalis.
Žaliasis kursas – didžiausias nesutarimų akmuo
Analizuojant susidariusią situaciją, negalima ignoruoti Europos žaliojo kurso (angl. Green Deal) įtakos. Kęstutis Navickas yra tapęs šios politikos veidu Lietuvoje, todėl visa kritika, skirta aplinkosauginiams ribojimams, tenka tiesiogiai jam. Ūkininkai nerimauja, kad vis griežtėjantys reikalavimai dėl trąšų naudojimo, pesticidų mažinimo ir biologinės įvairovės saugojimo mažina Lietuvos ūkių konkurencingumą lyginant su trečiosiomis šalimis.
Ministras atkerta, kad tvarumas yra neišvengiama ateitis. Jo pozicija remiasi tuo, kad jei Lietuvos ūkininkai neprisitaikys prie žalesnės gamybos dabar, vėliau jie praras prieigą prie Vakarų rinkų, kurios vis labiau reikalauja ekologiškos ir tvarios produkcijos. Visgi, komunikacija šiuo klausimu dažnai stringa – ūkininkams trūksta aiškumo, kaip konkrečiai bus kompensuojami praradimai dėl gamybos apimčių mažėjimo.
Biurokratijos gniaužtai ir skaitmenizacija
Dar viena sritis, kurioje ministras sulaukia kritikos, yra perteklinė biurokratija. Ūkininkai skundžiasi, kad deklaravimo sistemos yra painios, dažnai keičiamos taisyklės sukelia stresą, o Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) vėluoja su išmokomis. K. Navickas pripažįsta, kad problemų yra, tačiau jas sieja su sistemų atnaujinimu ir perėjimu prie skaitmeninių sprendimų, kurie ilgainiui turėtų palengvinti naštą. Visgi, pereinamasis laikotarpis yra skausmingas, ir tai tampa papildomu argumentu reikalaujant ministro galvos.
Politinė aritmetika: Prezidento ir Premjerės dvikova
Kęstučio Navicko likimas poste priklauso ne tik nuo ūkininkų nuotaikų, bet ir nuo politinės konjunktūros. Prezidentas Gitanas Nausėda ne kartą išreiškė abejones dėl ministro gebėjimo susitvarkyti su pareigomis, teigdamas, kad problemos sektoriuje yra „įsisenėjusios“ ir sprendžiamos netinkamai. Prezidento kritika dažnai interpretuojama kaip spaudimas Vyriausybei.
Tačiau Lietuvoje ministrus skiria ir atleidžia Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu. Tai reiškia, kad lemiamas žodis priklauso Ingridai Šimonytei. Iki šiol Premjerė demonstruoja paramą Navickui, teigdama, kad jis vykdo Vyriausybės programą ir kad daugelis jam metamų kaltinimų yra emocinio pobūdžio. Vyriausybės stabilumas yra svarbus veiksnys – vieno ministro atstatydinimas po protestų gali sukelti grandininę reakciją ir parodyti valdžios silpnumą prieš interesų grupes.
Ši politinė aklavietė sukuria situaciją, kai ministras dirba nuolatinės įtampos sąlygomis. Kiekvienas jo sprendimas yra stebimas pro didinamąjį stiklą, o oponentai Seime reguliariai inicijuoja interpeliacijas ar užduoda nepatogius klausimus Vyriausybės valandos metu.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Siekdami geriau paaiškinti susidariusią situaciją ir atsakyti į skaitytojams kylančius klausimus, parengėme informatyvią D.U.K. skiltį.
Kodėl ūkininkai reikalauja ministro atsistatydinimo?
Pagrindinės priežastys yra nepasitenkinimas pieno krizės valdymu, griežtais aplinkosauginiais reikalavimais (pvz., pievų atstatymu, vandens apsaugos juostomis), padidėjusiais mokesčiais (kuro akcizais) ir, ūkininkų nuomone, arogantiška komunikacija bei dialogo stoka.
Ar ministras Kęstutis Navickas gali būti atstatydintas be jo paties noro?
Taip. Ministrą gali atstatydinti Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu. Taip pat ministras gali netekti posto, jei Seimas pareiškia jam nepasitikėjimą (interpeliacijos metu), tačiau tam reikia surinkti balsų daugumą Seime, kas dažnai būna sudėtinga, jei valdantieji turi daugumą.
Kas yra „daugiamečių pievų atstatymo“ problema?
Tai reikalavimas, kylantis iš ES bendrosios žemės ūkio politikos. Jei daugiamečių pievų plotas šalyje sumažėja daugiau nei 5% lyginant su referenciniu laikotarpiu, ūkininkai privalo jas atkurti (vėl užsėti žole suartus laukus). Ūkininkams tai finansiškai nuostolinga, nes ariama žemė generuoja didesnes pajamas.
Ką apie tai mano Premjerė Ingrida Šimonytė?
Premjerė kol kas palaiko ministrą, teigdama, kad problemos yra sudėtingos ir greitų sprendimų nėra. Ji pabrėžia, kad Vyriausybė negali pasiduoti ultimatumams ir kad daugelis reikalavimų prieštarauja ES teisei arba biudžeto galimybėms.
Ar ministro pasitraukimas išspręstų ūkininkų problemas?
Ekspertų nuomonės išsiskiria. Nors tai galėtų sumažinti emocinę įtampą, sisteminės problemos (pieno kainų svyravimai pasaulinėje rinkoje, ES Žaliasis kursas) niekur nedingtų. Naujam ministrui taip pat reikėtų laiko įsigilinti į procesus, kas gali dar labiau užvilkinti sprendimų priėmimą.
Ateities scenarijai ir galimi kompromisai
Kęstučio Navicko atsisakymas trauktis rodo, kad artimiausiu metu lengvų sprendimų tikėtis neverta. Konfrontacija tarp ministerijos ir žemdirbių bendruomenės gali tęstis, jei nebus rasta būdų sėsti prie derybų stalo be išankstinių ultimatumų. Labiausiai tikėtinas scenarijus – lėtas kompromisų ieškojimas koreguojant tam tikras taisykles, pavyzdžiui, švelninant reikalavimus dėl pievų atstatymo arba ieškant papildomų finansinių instrumentų nukentėjusiems sektoriams.
Svarbu suprasti, kad žemės ūkis yra inertiškas sektorius. Sprendimai, priimti šiandien, realų poveikį turės tik po kelerių metų. Todėl dabartinė krizė yra ir komunikacinė, ir vertybinė. Klausimas išlieka atviras: ar Kęstučiui Navickui pavyks įtikinti bendruomenę, kad jo siūloma kryptis yra teisinga, ar politinis spaudimas taps nepakeliamas ir Vyriausybei teks ieškoti naujo žemės ūkio politikos lyderio? Bet kuriuo atveju, Lietuvos žemės ūkis stovi ant didelių pokyčių slenksčio, kur sena tvarka susiduria su naujais globaliais iššūkiais.
