XIX a. istorijos verpetuose nedaugelis asmenybių paliko tokį ryškų ir kartu prieštaringą pėdsaką kaip Konstantinas (Kostas) Kalinauskas. 1863–1864 m. sukilimo vadas, kovojęs prieš carinę Rusijos imperiją, šiandien yra tapęs ne tik istorinių diskusijų objektu, bet ir galingu politiniu simboliu. Jo asmenybė ir veikla atsidūrė unikalioje sankirtoje: Lietuvoje jis laikomas vienu iš nacionalinio pasipriešinimo didvyrių, Lenkijoje – bendros kovos dalyviu, o Baltarusijoje – kone mitiniu tautos tėvu, pažadinusiu nacionalinę savimonę. Šis istorinis veikėjas, paaukojęs gyvybę Lukiškių aikštėje Vilniuje, šiandien paradoksaliai tampa figūra, dėl kurios „savinimosi” verda kultūrinės ir istorinės diskusijos, tačiau kuri kartu ir tiesia tiltus tarp kaimyninių tautų, siekiančių laisvės nuo imperinių ambicijų.
Kas iš tiesų buvo Konstantinas Kalinauskas?
Norint suprasti, kodėl dėl šios asmenybės kyla tiek aistrų, būtina pažvelgti į jo biografiją, kuri toli gražu nėra vienareikšmė. Gimęs 1838 metais Mostovlianuose (dabartinė Lenkija, netoli Baltarusijos sienos) bežemių bajorų šeimoje, K. Kalinauskas augo aplinkoje, kurioje persipynė lenkų kultūra, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) tradicijos ir gudų (baltarusių) valstiečių buitis. Būtent šis daugiakultūris kontekstas suformavo jo pasaulėžiūrą.
Mokydamasis Sankt Peterburgo universitete, jis įgijo teisinį išsilavinimą ir įsitraukė į revoliucinius studentų būrelius. Tačiau, skirtingai nei daugelis to meto aristokratų, K. Kalinauskas pasirinko ne „baltųjų” (nuosaikiųjų reformatorių), o „raudonųjų” (radikalių demokratų) kelią. Jo vizija buvo ne tik politinė nepriklausomybė nuo Rusijos, bet ir esminė socialinė pertvarka – žemės suteikimas valstiečiams be išperkų ir luomų panaikinimas.
„Mužikų tiesa“ ir baltarusių kalbos veiksnys
Vienas svarbiausių K. Kalinausko palikimo elementų, leidžiantis baltarusiams jį laikyti savo nacionaliniu didvyriu, yra jo leidybinė veikla. Jis kartu su bendražygiais leido nelegalų laikraštį „Mužikų tiesa“ (Mużyckaja prauda). Tai buvo pirmasis periodinis leidinys, skirtas valstiečiams ir rašomas baltarusių kalba (naudojant lotyniškus rašmenis).
Šiame leidinyje Kalinauskas kreipėsi į paprastą liaudį ne kaip ponas į pavaldinius, o kaip lygus į lygų. Jis aiškino, kad caro valdžia yra svetima ir priešiška, o tikroji laisvė įmanoma tik atkūrus teisingumą. Būtent baltarusių kalbos vartojimas politinei agitacijai XIX a. viduryje buvo revoliucinis žingsnis, padėjęs pamatus moderniai baltarusių tapatybei.
Lietuviškoji perspektyva: LDK tradicija ir Vilnius
Lietuvoje K. Kalinauskas pirmiausia vertinamas kaip 1863 m. sukilimo lyderis Lietuvoje ir Baltarusijoje, gynęs buvusios Abiejų Tautų Respublikos (ATR) ir LDK atkūrimo idėją. Nors jis rašė baltarusiškai ir lenkiškai, jo geopolitinė orientacija buvo aiškiai susieta su istoriniu Lietuvos valstybingumu. Savo laiškuose ir įsakymuose jis dažnai save ir savo bendražygius vadino „lietuviais” (istorine, politine prasme – Litvin), kas tuo metu reiškė priklausomybę LDK tradicijai, nepriklausomai nuo vartojamos šnekamosios kalbos.
Lietuviams itin svarbus Kalinausko ryšys su Vilniumi. Čia jis vadovavo sukilėlių vyriausybei (Lietuvos provincijos komitetui), čia slapstėsi ir galiausiai buvo suimtas. Jo egzekucija Lukiškių aikštėje 1864 m. kovo 22 d. pavertė jį kankiniu Lietuvos laisvės istorijoje. Ilgą laiką jo kapas nebuvo žinomas, kas tik stiprino legendą.
Baltarusiškoji perspektyva: Kastus Kalinouski – tautos tėvas
Baltarusijai K. Kalinauskas (Kastus Kalinouski) yra kur kas daugiau nei istorinė asmenybė. Daugelio baltarusių istorikų ir intelektualų teigimu, jis yra moderniosios baltarusių politinės nacijos pradininkas. Skirtingai nei Lietuva ar Lenkija, kurios turėjo stiprią valstybingumo atmintį, Baltarusijos tautinis atgimimas rėmėsi būtent liaudies kultūra ir kalba, kurią Kalinauskas iškėlė į politinį lygmenį.
- Simbolika: Baltarusijos opozicija ir laisvės kovotojai Kalinauską laiko pasipriešinimo rusiškajam imperializmui simboliu.
- Retorika: Jo garsioji frazė, pasakyta prieš mirtį („Pas mus nėra bajorų, visi lygūs!”), rezonuoja su baltarusių socialinio teisingumo siekiu.
- Aktualumas: Šiandienos Baltarusijos politiniame kontekste, Kalinausko figūra yra tiesioginė priešprieša oficialiajai Minsko režimo ideologijai, kuri neretai bando menkinti sukilimo reikšmę arba vadina jį „lenkų intriga”.
Gedimino kalno radiniai ir tautas vienijanti laidotuvių ceremonija
Istorinis lūžis įvyko 2017 metais, kai po nuošliaužų tvarkant Gedimino kalno šlaitus Vilniuje, archeologai atrado sukilėlių palaikus. Tarp jų buvo identifikuoti ir Kosto Kalinausko bei Zigmanto Sierakausko palaikai. Tai tapo sensacija, kuri perrašė istorijos vadovėlių pabaigas.
2019 metais surengtos valstybinės laidotuvės Vilniuje tapo beprecedenčiu įvykiu. Į Vilnių suplūdo tūkstančiai baltarusių su istorinėmis balta-raudona-balta vėliavomis. Tai buvo akivaizdus įrodymas, kad K. Kalinauskas yra gyvas simbolis. Laidotuvėse dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai bei aukšti Baltarusijos pareigūnai (nors ir ne aukščiausiasis vadovas), tačiau didžiausią įspūdį paliko paprastų žmonių, ypač atvykusių iš Baltarusijos, entuziazmas. Tą dieną Vilnius tapo neoficialia laisvosios Baltarusijos sostine, o Kalinauskas – figūra, kuri ne skaldo (dėl to, kam „priklauso”), o vienija bendroje kovoje.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kadangi Kosto Kalinausko asmenybė yra apipinta mitais ir skirtingomis interpretacijomis, pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus.
1. Kokios tautybės buvo Kostas Kalinauskas?
Vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes moderni tautinė samprata XIX a. dar tik formavosi. Jis buvo kilęs iš bajorų, save laikė „litvinu” (LDK piliečiu), politiškai orientavosi į bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę, tačiau kultūriškai ir kalbiškai save tapatino su baltarusių valstiečiais. Todėl jis teisėtai priklauso visų trijų tautų – lietuvių, lenkų ir baltarusių – paveldui.
2. Kur palaidotas Kostas Kalinauskas?
Po egzekucijos jo kūnas buvo slapta užkastas Gedimino kalne, carinės tvirtovės teritorijoje, siekiant nuslėpti kapo vietą. 2019 m. lapkričio 22 d. jo palaikai iškilmingai perlaidoti Vilniaus Rasų kapinių koplyčioje.
3. Kodėl jis vadinamas Kastus Kalinouski?
Tai yra jo vardo ir pavardės versija baltarusių kalba. Būtent šiuo vardu jis yra žinomas Baltarusijoje ir dažnai minimas istoriniuose šaltiniuose, susijusiuose su baltarusių tautiniu atgimimu.
4. Koks buvo pagrindinis 1863 m. sukilimo tikslas?
Pagrindinis tikslas buvo atkurti buvusią Abiejų Tautų Respubliką (Lenkiją ir Lietuvą) sienose iki 1772 m. padalijimo ir išsivaduoti iš Rusijos imperijos priespaudos. K. Kalinauskas taip pat siekė socialinių reformų – žemės suteikimo valstiečiams.
5. Ką reiškia jo paskutinis laiškas „Iš po kartuvių“?
Tai yra vienas garsiausių jo tekstų, parašytų kalėjime prieš mirtį. Jame jis kreipiasi į baltarusių liaudį, ragindamas kovoti už savo teises, šviestis ir ginti savo, o ne svetimą („maskolių”) tikėjimą ir laisvę. Tai laikoma jo politiniu testamentu.
Istorinė atmintis kaip geopolitinis ginklas šiandien
Kosto Kalinausko palikimas XXI amžiuje įgavo visiškai naują prasmę, ypač stebint įvykius Ukrainoje. Prasidėjus plataus masto karui, Ukrainos pusėje kovojantys baltarusių savanoriai susibūrė į batalioną (vėliau – pulką), pavadintą būtent Kosto Kalinausko (Kastus Kalinouski) vardu. Tai nėra atsitiktinumas. Šiems kovotojams Kalinauskas simbolizuoja nenutrūkstamą kovą prieš tą patį priešą – agresyvią imperinę politiką, ateinančią iš Rytų.
Lietuvai tai taip pat svarbus aspektas. Matydami, kaip kaimyninės šalies piliečiai renkasi Kalinauską savo vėliavnešiu kovoje už demokratiją, lietuviai vis labiau supranta, kad LDK paveldas nėra tik muziejinė vertybė. Tai gyvas vertybinis pamatas, leidžiantis kurti regioninius aljansus.
Diskusija, ar Kalinauskas yra labiau lietuvis, ar baltarusis, pamažu tampa antraeile. Svarbiausia tampa tai, ką jis reprezentuoja: drąsą pasipriešinti didesnei jėgai, gebėjimą mobilizuoti visuomenę ir ištikimybę laisvės idealams iki pat mirties. Ši istorinė asmenybė tampa savotišku lakmuso popierėliu: požiūris į Kalinauską dažnai atskleidžia požiūrį į demokratiją, žmogaus teises ir tautų apsisprendimo teisę.
Todėl, užuot dalinęsis Kalinauską į „mūsų” ir „jūsų”, Vilnius ir Minskas (laisvoji jo dalis) atranda jį kaip bendrą Europos istorijos dalį. Jo atminimas Lukiškių aikštėje ir Rasų kapinėse tampa vieta, kur susitinka praeitis ir dabartis, primindama, kad laisvė nėra duotybė, o nuolatinė užduotis kiekvienai kartai.
