Daugelis iš mūsų keliones suvokia kaip poilsį, pabėgimą nuo rutinos ar galimybę pamatyti gražius vaizdus, tačiau yra žmonių, kuriems kelias tampa gyvenimo būdu, o fotoaparatas – įrankiu, leidžiančiu užfiksuoti ne tik vaizdą, bet ir sielą. Vienas ryškiausių tokių keliautojų Lietuvos istorijoje buvo Paulius Normantas. Jo vardas neatsiejamas nuo tolimųjų Rytų mistikos, snieguotų Himalajų viršūnių ir gilių, išminties kupinų Tibeto vienuolių akių. Jis nebuvo tiesiog turistas su kamera; jis buvo piligrimas, kuris per savo objektyvą sugebėjo lietuviams, tuo metu dar tik pradedantiems atsiverti pasauliui, parvežti ir parodyti visiškai kitokią realybę. Jo nespalvotos fotografijos – tai ne tik dokumentika, tai poetiškas pasakojimas apie nykstančias civilizacijas, dvasines paieškas ir begalinę žmogaus ištvermę.
Nuo Žemaitijos lygumų iki pasaulio stogo
Paulius Normantas gimė 1948 metais, ir nors jo gyvenimo kelias vėliau nusidriekė per atokiausius Azijos kampelius, jo šaknys visada liko tvirtai įaugusios į lietuvišką dirvą. Gimęs Kalniškiuose, netoli Šiaulių, jis augo aplinkoje, kuri išmokė vertinti paprastumą ir gamtos ritmą. Tačiau jau jaunystėje pasireiškė jo nerami siela ir noras pažinti tai, kas slypi už horizonto. Prieš tapdamas profesionaliu fotografu, Normantas išbandė įvairias veiklas, tačiau būtent fotografija tapo tuo universaliu kalbos įrankiu, kuriuo jis nusprendė bendrauti su pasauliu.
Įdomu tai, kad Paulius Normantas nebuvo tipiškas menininkas, užsidaręs studijoje. Jo studija tapo visas pasaulis, o ypač – Rytai. Jo kelionės prasidėjo dar sovietmečiu, kai išvykti buvo itin sunku, tačiau didysis lūžis įvyko Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tuomet, atsivėrus sienoms, jis tarsi pajuto, kad jo misija yra užfiksuoti tai, kas Vakarų pasauliui buvo egzotiška, o jam pačiam – dvasiškai artima.
Legendinės ekspedicijos: dviračiu per Aziją
Vienas iš labiausiai žavinčių Pauliaus Normanto biografijos faktų yra jo pasirinktas keliavimo būdas. Nors jis naudojosi ir tradicinėmis transporto priemonėmis, didelę dalį savo legendinių maršrutų jis įveikė tiesiog dviračiu. Tai nebuvo modernūs, lengvi anglies pluošto dviračiai su pažangiausia įranga, kokius matome šiandien. Tai buvo sunkios, alinančios kelionės, reikalaujančios ne tik geležinės fizinės ištvermės, bet ir psichologinio tvirtumo.
Savo ekspedicijų metu fotografas įveikė tūkstančius kilometrų. Jis keliavo per:
- Himalajų kalnus, kur oro sąlygos dažnai būdavo ekstremalios, o deguonies trūkumas tapdavo kasdienybe;
- Tibetą, kurį jis laikė vienu svarbiausių savo dvasinių centrų;
- Mianmarą, Kambodžą ir Laosą, fiksuodamas tenykščių tautų buitį;
- Buriatiją ir Kalmykiją, ieškodamas budizmo apraiškų posovietinėje erdvėje.
Šios kelionės nebuvo skirtos rekordams siekti. Dviračio pasirinkimas buvo sąmoningas – tai leido jam būti arčiau žemės ir arčiau žmonių. Važiuodamas dviračiu, tu nesi atskirtas nuo aplinkos automobilio stiklu; tu užuodi dulkes, jauti vėją ir bet kada gali sustoti pasikalbėti su vietiniu gyventoju. Būtent šis betarpiškumas ir leido P. Normantui sukurti tokius intymius ir tikrus portretus.
Juodai balta estetika: kodėl atsisakyta spalvų?
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame dominuoja ryškios, dažnai perspaustos spalvos ir skaitmeninė tobulybė, Pauliaus Normanto darbai išsiskiria savo asketiškumu. Didžioji dalis jo kūrybinio palikimo – tai juodai balta fotografija. Menininkas sąmoningai rinkosi šią estetiką, teigdamas, kad spalva dažnai blaško ir atitraukia dėmesį nuo esmės.
Pasak fotografo, spalvos gali būti apgaulingos – jos gali pagražinti skurdą arba paslėpti emociją po ryškiu drabužiu. Tuo tarpu nespalvota fotografija apnuogina tiesą. Joje lieka tik šviesa, šešėlis, forma ir emocija. Žiūrėdami į Normanto užfiksuotą vienuolio veidą, mes matome ne oranžinį apdarą, o raukšles, kurios pasakoja gyvenimo istoriją, ir akis, kuriose atsispindi ramybė.
Jo fotografijos stiliui būdinga:
- Gilus kontrastas: meistriškas žaismas tarp šviesos ir tamsos, suteikiantis vaizdams dramatiškumo.
- Kompozicijos švara: kadre retai būna nereikalingų detalių, viskas sutelkta į pagrindinį objektą.
- Emocinis krūvis: kiekviena nuotrauka pasakoja istoriją, dažnai persmelktą melancholijos ar rimties.
Dvasinė jungtis su budizmu ir Rytų kultūra
Paulius Normantas dažnai buvo vadinamas „Rytų ambasadoriumi Lietuvoje”. Jo ryšys su Rytų kultūra, ypač su budizmu, buvo gilesnis nei paprasto stebėtojo. Nors pats menininkas visada pabrėždavo esantis lietuvis, budistinė filosofija jam buvo artima savo požiūriu į būtį, kančią ir laikinumą.
Savo projektuose, tokiuose kaip „Nykstantys šaltiniai”, jis fiksavo tautas ir kultūras, kurios sparčiai nyksta veikiamos globalizacijos ir politinių pokyčių. Tibetas jam buvo ypatinga vieta. Jis buvo vienas iš nedaugelio lietuvių, kuriam pavyko užmegzti tokį artimą ryšį su Tibeto dvasiniais lyderiais, įskaitant patį Dalai Lamą. Normantas ne tik fotografavo šventas vietas, bet ir dalyvavo apeigose, gyveno vienuolynuose, taip pelnydamas vietinių pasitikėjimą.
Šis pasitikėjimas matomas jo darbuose. Žmonės jo nuotraukose nepozavo kaip turistams; jie žiūrėjo į objektyvą kaip į draugą arba tiesiog leido jam būti šalia savo kasdienybėje, maldoje ar darbe. Tai suteikia jo archyvams neįkainojamą etnografinę ir istorinę vertę.
Svarbiausi leidiniai ir kūrybinis palikimas
Per savo gyvenimą Paulius Normantas išleido keliolika fotoalbumų, kurie tapo bibliografinėmis retenybėmis ir svarbiais meno kūriniais. Kiekviena knyga buvo kruopščiai parengta, dažnai lydima paties autoriaus tekstų ar haiku poezijos, kurią jis taip pat labai mėgo. Jo kūryba neapsiribojo vien vaizdais – tai buvo sintezė tarp vizualaus meno ir filosofinės minties.
Tarp žymiausių jo darbų galima paminėti albumus apie Tibetą, Himalajus bei Lietuvos kryždirbystę – taip, net ir žavėdamasis Rytais, jis niekada nepamiršo savo tėvynės sakralumo, dažnai ieškodamas paralelių tarp Lietuvos rūpintojėlių ir Rytų dievybių.
Jo parodos apkeliavo daugybę pasaulio šalių, nuo Vengrijos (kurioje jis praleido nemažą gyvenimo dalį) iki Japonijos. Tačiau didžiausią įtaką jis padarė Lietuvos auditorijai, 1990-aisiais ir 2000-aisiais atverdamas langą į pasaulį, kuris daugeliui atrodė nepasiekiamas.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Domintis Pauliaus Normanto asmenybe ir kūryba, dažnai kyla įvairių klausimų apie jo metodus ir gyvenimo faktus. Štai atsakymai į pačius svarbiausius.
Kiek šalių aplankė Paulius Normantas?
Tikslų skaičių įvardinti sunku, tačiau jis surengė daugiau nei 15 didelių ekspedicijų į tolimuosius Rytus. Pagrindinis jo tikslas buvo aplankyti ir užfiksuoti trylika valstybių, kuriose budizmas yra valstybinė arba vyraujanti religija.
Ar Paulius Normantas naudojo skaitmenines kameras?
Didžiąją savo karjeros dalį ir pačius reikšmingiausius darbus jis sukūrė naudodamas analoginę fototechniką. Juostinė fotografija jam buvo principo reikalas, leidžiantis išlaikyti autentiką ir „gyvą” vaizdo grūdėtumą.
Koks buvo jo ryšys su Vengrija?
Paulius Normantas didelę savo gyvenimo dalį praleido Vengrijoje, Nyregyhazos mieste. Jis buvo laikomas svarbiu tiltu tarp Lietuvos ir Vengrijos kultūrų, o Vengrijoje jo kūryba taip pat buvo itin vertinama ir pripažįstama.
Kur dabar galima pamatyti jo darbus?
Jo fotografijų kolekcijos saugomos įvairiuose Lietuvos muziejuose, pavyzdžiui, Lietuvos dailės muziejuje, Šiaulių „Aušros” muziejuje, taip pat privačiose kolekcijose. Periodiškai rengiamos jo atminimo parodos įvairiuose Lietuvos miestuose.
Kada mirė Paulius Normantas?
Fotomenininkas ir keliautojas mirė 2017 m. sausio mėnesį, palikdamas didžiulį tūkstančių negatyvų archyvą.
Įkvėpimas šiuolaikiniams kūrėjams ir keliautojams
Nors nuo Pauliaus Normanto mirties praėjo jau keleri metai, jo kūrybos aktualumas tik didėja. Šiandien, kai kelionės tapo greito vartojimo produktu, o nuotraukos daromos milijonais kas minutę ir talpinamos į socialinius tinklus be gilesnės atrankos, Normanto pavyzdys moko mus sustoti. Jis primena, kad tikroji kelionė vyksta ne tik geografinėje erdvėje, bet ir žmogaus viduje. Jo „lėtosios fotografijos” ir lėto keliavimo filosofija tampa atsvara šiuolaikiniam skubėjimui.
Šiuolaikiniai fotografai ir keliautojai Normanto darbuose gali rasti ne tik kompozicijos ar technikos pamokų. Svarbiausia pamoka yra gebėjimas užmegzti ryšį su žmogumi, kurį fotografuoji. Tai pagarba kitai kultūrai, noras ją suprasti, o ne tik pasisavinti egzotišką vaizdą. Paulius Normantas parodė, kad lietuvis, atvykęs iš nedidelės šalies prie Baltijos jūros, gali tapti pasaulio piliečiu, gebančiu pajusti ir perteikti universalias žmogiškąsias vertybes, kurios vienija mus visus – nesvarbu, ar meldžiamės prie Kryžių kalno, ar Himalajų papėdėje.
