Šiuolaikinė penkiakovė yra viena iš labiausiai intriguojančių, universaliausių ir didžiausio fizinio bei psichologinio pasiruošimo reikalaujančių olimpinių sporto šakų visame pasaulyje. Skirtingai nei kitos disciplinos, kurios koncentruojasi į vieną ar dvi specifines fizines savybes, penkiakovė reikalauja absoliutaus atleto universalumo. Čia susipina sprogstamoji jėga, ištvermė, strateginis mąstymas, greita reakcija, ypatingas taiklumas ir netgi gebėjimas per trumpą laiką užmegzti ryšį su didžiuliu gyvūnu. Lietuvoje ši sporto šaka turi ypač gilias tradicijas ir yra atnešusi mūsų šaliai daugybę olimpinių, pasaulio bei Europos čempionatų medalių. Norint visiškai suprasti ir įvertinti šiuolaikinės penkiakovės grožį, būtina įsigilinti į jos sudedamąsias dalis, turtingą istoriją bei milžiniškus reikalavimus, kurie keliami kiekvienam atletui, pasiryžusiam žengti šiuo elitiniu sporto keliu.
Šiuolaikinės penkiakovės atsiradimo istorija ir idėja
Šiuolaikinė penkiakovė nėra tiesiog atsitiktinis sporto rungčių rinkinys, sugalvotas dėl pramogos. Jos idėją sugalvojo ir įgyvendino pats šiuolaikinių olimpinių žaidynių įkūrėjas, prancūzų baronas Pjeras de Kubertenas. Jis siekė sukurti išskirtinę rungtį, kuri atspindėtų idealaus kario, tiksliau – XIX amžiaus kavalerijos karininko, išgyvenimo įgūdžius ekstremaliose situacijose. Legenda, tapusi šios sporto šakos stuburu, byloja apie karininką, kuriam patikėta nugabenti nepaprastai svarbų pranešimą per priešo teritoriją. Jam tenka joti nepažįstamu žirgu, artimoje kovoje kautis kardais, gintis šaudant iš pistoleto, plaukti per sraunią ir pavojingą upę, o galiausiai bėgti iki pat savo tikslo pėsčiomis.
Būtent ši romantiška, bet kartu ir nepaprastai sunki vizija tapo pagrindu sporto šakai, kuri olimpinėje programoje debiutavo 1912 metų Stokholmo olimpinėse žaidynėse. Nuo pat pirmųjų dienų šiuolaikinė penkiakovė buvo laikoma tikruoju olimpinio atleto meistriškumo išbandymu. P. de Kubertenas šventai tikėjo, kad būtent šis sportas labiausiai ugdo atleto moralines savybes, drąsą, fizinę ištvermę ir dvasios stiprybę. Nors bėgant dešimtmečiams keitėsi varžybų formatai, taisyklės ir net naudojamos technologijos (pavyzdžiui, švinines kulkas pakeitė lazeriai), pagrindinė idėja liko nepakitusi – nugalėtoju tampa tik tas, kuris sugeba tobulai valdyti tiek savo kūną, tiek protą pačiose įvairiausiose ir stresinėse situacijose.
Iš ko susideda varžybos: penkios skirtingos disciplinos
Šiuolaikinės penkiakovės pavadinimas sufleruoja, kad atletai turi varžytis penkiose atskirose rungtyse. Anksčiau varžybos tęsdavosi kelias dienas, kas keldavo logistinių iššūkių ir sunkumų pritraukiant televizijos žiūrovus. Tačiau dabar, siekiant didesnio dinamiškumo ir patrauklumo, visos rungtys finaluose įveikiamos per vieną dieną, o kartais – suspaudžiamos į labai intensyvų pusantros valandos formatą. Kiekviena rungtis reikalauja specifinių įgūdžių ir yra vertinama taškais, kurie galiausiai nulemia atleto starto poziciją paskutinėje rungtyje.
Fechtavimasis špaga
Dažniausiai pirmoji penkiakovės dalis prasideda fechtavimosi salėje. Čia sportininkai naudoja špagą – sunkiausią iš trijų sportinio fechtavimosi ginklų, kuriuo galima atlikti dūrius į bet kurią varžovo kūno vietą – nuo kaukės iki pėdų. Fechtavimosi varžybos penkiakovėje drastiškai skiriasi nuo tradicinio fechtavimosi, nes čia kova trunka vos iki pirmo sėkmingo dūrio. Jei per vieną minutę nei vienas atletas nepelno taško, abu varžovai gauna pralaimėjimą. Tai reikalauja milžiniškos koncentracijos, agresyvumo ir kartu šaltų nervų, nes vienintelė klaida reiškia pralaimėtą dvikovą. Be to, visi varžybų dalyviai turi susikauti su visais kitais atletais (tai vadinama round-robin formatu), todėl per vieną dieną tenka atlikti net kelias dešimtis trumpų, bet sekinančių kovų. Vėliau olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionatuose žiūrovų pramogai pridedamas vadinamasis fechtavimosi premijos (bonus round) etapas ant pagrindinės scenos.
Plaukimas laisvuoju stiliumi
Plaukimo rungtis šiuolaikinėje penkiakovėje reikalauja įveikti 200 metrų atstumą laisvuoju stiliumi baseine. Nors visi atletai be išimties pasirenka plaukti kraulio stiliumi, kadangi jis yra pats greičiausias ir efektyviausias, 200 metrų atstumas yra priskiriamas prie vidutinio ilgio nuotolių, todėl reikalauja ne tik didelio startinio greičio, bet ir išlaikytos ištvermės. Taškų skaičiavimo sistema čia yra griežtai reglamentuota: pavyzdžiui, jei atletas nuplaukia atstumą lygiai per 2 minutes ir 30 sekundžių, jis gauna bazinį 250 taškų skaičių. Kiekviena greičiau nuplaukta sekundės dalis prideda taškų, o lėčiau – atima. Ši rungtis yra ypač mėgstama tų penkiakovininkų, kurie savo ankstyvąją sportinę karjerą pradėjo nuo profesionalaus plaukimo.
Konkūrinis jojimas su nepažįstamu žirgu
Tai neabejotinai labiausiai nenuspėjama, didžiausią stresą atletams kelianti ir žiūrovų dėmesį prikaustanti šiuolaikinės penkiakovės rungtis. Skirtingai nei tradiciniame žirgų sporte, kur raitelis su savo žirgu treniruojasi ilgus metus ir žino kiekvieną jo judesį, penkiakovininkai burtų keliu gauna jiems visiškai nepažįstamą gyvūną likus vos 20 minučių iki starto pradžios. Per šį labai trumpą laiką atletas privalo užmegzti ryšį su žirgu, perprasti jo charakterį, baimių lygį bei šuolio techniką, atlikdamas vos penkis bandomuosius šuolius apšilimo aikštelėje. Konkursinį maršrutą sudaro 12 kliūčių (įskaitant dvigubas ir trigubas sistemas). Kiekviena numesta kliūtis, žirgo nepaklusnumas ar nustatyto laiko limito viršijimas kainuoja labai brangius taškus. Būtent jojimo arenoje dažnai sudūžta dešimtmečius puoselėtos olimpinės viltys arba atvirkščiai – netikėtai prasiveržiama į lyderių gretas.
Lazerinis bėgimas (kombinuotoji rungtis)
Nuo 2009 metų, siekiant padidinti sporto šakos dramatiškumą, šaudymo ir bėgimo rungtys buvo apjungtos į vieną dinamišką ir ypač sunkią kombinuotą rungtį, kuri dabar pasaulyje žinoma kaip lazerinis bėgimas. Šios rungties starto eiliškumas nustatomas pagal ankstesnėse trijose rungtyse (fechtavime, plaukime ir jojime) surinktų taškų sumą. Lyderis startuoja pirmas, o kiti varžovai pajuda su laiko atsilikimu, atitinkančiu jų turimą taškų deficitą. Ši sistema garantuoja, kad tas atletas, kuris pirmas kerta finišo liniją, tampa visų varžybų nugalėtoju.
Atletai turi įveikti keturis bėgimo ratus, dažniausiai po 800 metrų (iš viso 3200 metrų), o kiekvieno rato pradžioje privalo sustoti ugnies linijoje. Čia jie šaudo specialiu lazeriniu pistoletu į elektroninius taikinius, esančius už 10 metrų. Kiekvienoje šaudymo serijoje sportininkas turi pataikyti penkis kartus į žalią šviesos signalą. Jis turi neribotą šūvių skaičių, bet yra apribotas maksimaliu 50 sekundžių laiku. Tik sėkmingai numušęs visus penkis taikinius arba pasibaigus laiko limitui, atletas gali išbėgti į trasą. Tai yra fenomenalus išbandymas nervų sistemai: po ypač intensyvaus sprinto, kai pulsas siekia 180 ir daugiau dūžių per minutę, šaudykloje tenka akimirksniu nusiraminti, sulaikyti kvėpavimą ir pademonstruoti snaiperio tikslumą.
Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės tradicijos ir auksinė karta
Kalbant apie šiuolaikinę penkiakovę, tiesiog neįmanoma nepaminėti milžiniško Lietuvos indėlio į pasaulinę šio sporto istoriją. Lietuva, nors ir maža valstybė, išugdė ne vieną kartą elitinių atletų, kurių pavardės aukso raidėmis yra įrašytos pasaulio sporto enciklopedijose. Lietuvių sėkmės paslaptis slypi stiprioje metodikoje, pasišventusiuose treneriuose, aukštos kultūros fechtavimo bei plaukimo mokyklose ir nepalaužiamame atletų charakteryje.
Pirmieji itin skambūs nepriklausomos Lietuvos laimėjimai neatsiejamai susiję su Andrejumi Zadneprovskiu, kuris pademonstravo išskirtinį talentą ir pelnė medalius tiek Atėnų, tiek Pekino olimpinėse žaidynėse. Vėliau šią garbingą olimpinę šlovę pratęsė jo komandos draugas Edvinas Krungolcas, laimėjęs sidabrą tame pačiame Pekine. Tačiau bene ryškiausia visų laikų pasaulio penkiakovės žvaigždė yra Lietuvos atstovė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė – 2012 metų Londono olimpinių žaidynių čempionė bei 2020 metų Tokijo olimpinių žaidynių vicečempionė. Jos gebėjimas fenomenaliai greitai bėgti ir nepriekaištingai tiksliai šaudyti kombinuotoje rungtyje ne kartą leido panaikinti regis neįveikiamus laiko deficitus ir iškovoti pergales visiškai beviltiškose situacijose. Šie atletai tapo nacionaliniais herojais, savo pavyzdžiu įkvepiančiais jaunąją kartą rinktis šį alinančiai sunkų, bet labai garbingą kelią.
Treniruočių procesas: nuo ko pradėti ir ko tikėtis?
Dažnas tėvas ar sportu apskritai besidomintis žmogus kelia natūralų klausimą – kaip ir nuo kokio amžiaus pradedama treniruotis sporto šaką, kurioje reikia aukščiausiu lygiu įvaldyti penkias visiškai skirtingas sritis? Šiuolaikinės penkiakovės treniruočių procesas reikalauja ne vienerių metų laiko, didžiulės kantrybės ir labai protingo, ilgalaikio strateginio plano. Sporto specialistai vieningai teigia, kad pradedančiajam vaikui beveik neįmanoma mokytis visų penkių disciplinų vienu metu, todėl krūvis įvedamas palaipsniui.
- Plaukimas ir bėgimas (Dvikovė): Dažniausiai vaikai savo sportinį kelią pradeda nuo maždaug 7-9 metų, aktyviai lankydami plaukimo ir lengvosios atletikos treniruotes. Būtent aerobinė ištvermė, taisyklingas kvėpavimas ir stipri širdies bei kraujagyslių sistema yra tas fundamentalus pagrindas, ant kurio vėliau statomi kiti sudėtingi įgūdžiai. Vaikams netgi organizuojamos specialios dvikovės varžybos.
- Šaudymas iš lazerinio pistoleto (Trikovė): Kai vaikas sustiprėja, paprastai apie 10-12 metus, prie fizinių treniruočių prijungiamas šaudymas. Šiais laikais, kai įvesti inovatyvūs lazeriniai pistoletai, šis procesas tapo visiškai saugus, gerokai prieinamesnis ir pigesnis. Mokiniai mokomi raumenų atminties, taikymosi technikos ir, svarbiausia, gebėjimo sukoncentruoti dėmesį esant dideliam nuovargiui po bėgimo.
- Fechtavimasis (Ketūrkovė): Sulaukus ankstyvos paauglystės, į kassavaitinį grafiką įtraukiamas fechtavimasis. Tai viena sudėtingiausių ir techniškiausių dalių, reikalaujanti ilgų technikos šlifavimo, kojų darbo ir taktikos tobulinimo valandų. Specifinis reakcijos greitis ir atstumo pojūtis formuojasi labai lėtai.
- Jojimas (Pilna penkiakovė): Galiausiai, dažniausiai tik sulaukus 15-17 metų ir pasiekus atitinkamą fizinę bei emocinę brandą, atletai pradedami mokyti žirginio sporto paslapčių. Tam reikia didžiulės drąsos, raumenų balanso ir gebėjimo psichologiškai dominuoti, bet kartu ir bendradarbiauti su žirgu.
Profesionalių penkiakovininkų treniruočių režimas yra vienas alinančių visame profesionalaus sporto pasaulyje. Prieš svarbias tarptautines varžybas elitiniai atletai per vieną dieną turi po 3 ar net 4 skirtingas treniruotes. Tai ne tik milžiniškas krūvis kūnui, bet ir didžiulis logistinis iššūkis visai atleto komandai, nes per dieną tenka nuolat pakuotis daiktus ir keliauti tarp plaukimo baseino, fechtavimosi salės, jojimo maniežo ir lengvosios atletikos stadiono.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie šiuolaikinę penkiakovę
Kas galiausiai lemia pergalę šiuolaikinėje penkiakovėje?
Pergalę aukščiausio lygio varžybose dažniausiai lemia ne dominavimas vienoje srityje, bet atleto stabilumas visose penkiose rungtyse ir itin stiprus psichologinis pasiruošimas. Nors kombinuota lazerinio bėgimo rungtis yra atliekama pati paskutinė ir būtent stadione dramatiškai sprendžiasi visų medalių likimas, be padoraus ir užtikrinto pasirodymo fechtavimo takelyje, plaukimo baseine ir, žinoma, jojimo aikštelėje, net ir greičiausias bėgikas paprasčiausiai neturės teorinės galimybės startuoti su palankiu laiku, leidžiančiu pasivyti lyderius. Universalumas yra tikrasis raktas į olimpinių aukštumų pergalę.
Kiek realiai laiko trunka vienerios šios sporto šakos varžybos?
Istoriškai penkiakovės varžybos būdavo išdėstomos per kelias dienas, kartais rungiantis net penkias dienas iš eilės (po vieną rungtį kasdien). Tačiau pastaraisiais metais formatas buvo radikaliai modernizuotas. Dabar tarptautinės varžybos vyksta kvalifikacijų, pusfinalių ir finalų sistema. Pats didysis finalas, kuriame dalyvauja geriausi atletai, dažniausiai yra pritaikytas televizijai ir suspaustas į labai dinamišką, maždaug 90 minučių trukmės formatą viename komplekse, kur žiūrovai gali patogiai savo akimis stebėti visą eigą be ilgų, varginančių pertraukų.
Ar įranga pradedančiajam ir profesionaliam sportininkui yra brangi?
Tenka pripažinti, kad šiuolaikinė penkiakovė pasaulyje yra laikoma viena iš brangesnių sporto šakų dėl naudojamos įrangos gausos ir įvairovės. Profesionaliam atletui reikia specialios, hidrodinaminės plaukimo aprangos, sertifikuoto pilno fechtavimosi kostiumo (kaukės su apsaugomis, specialios laidžios liemenės, špagos, specifinės avalynės), brangių jojimo batų bei apsauginių šalmų, bėgimo batelių ir didelio tikslumo lazerinio pistoleto. Tačiau kalbant apie pradedančiuosius ir vaikus, jaudintis neverta – Lietuvoje ir daugumoje kitų šalių, veikiančios sporto mokyklos ar penkiakovės klubai didžiąją dalį šios brangios įrangos parūpina nemokamai, todėl pradinės investicijos tėvams nėra didelės.
Kokios fizinės traumos dažniausiai kamuoja profesionalius penkiakovininkus?
Dėl neįtikėtinai didelio treniruočių tūrio, skirtingų apkrovų ir visiškai skirtingų biomechaninių judesių specifikos, atletai dažniausiai susiduria su ilgalaikėmis perkrovos traumomis. Populiariausios iš jų yra Achilo sausgyslės uždegimai, įvairios kelio sąnario problemos (atsirandančios dėl didelių bėgimo apimčių bei staigių įtūpstų fechtavimosi metu). Taip pat neretai pasitaiko peties ir nugaros traumų dėl intensyvaus plaukimo. Konkūrinio jojimo rungtis su savimi neša padidintą ūminių, sunkių traumų riziką nukritus nuo dideliu greičiu šuolį atliekančio žirgo, todėl šis sportas reikalauja ypač gero kūno balanso kontrolės.
Istorinis lūžis: nauja kryptis ir kliūčių ruožas
Globalus sporto pasaulis niekada nestovi vietoje ir nuolat evoliucionuoja, siekdamas prisitaikyti prie modernaus amžiaus žiūrovo poreikių, komercinių televizijos reikalavimų, transliacijų patogumo ir lygių galimybių principų. Šiuolaikinė penkiakovė šiuo metu taip pat stovi ant pačių didžiausių permainų slenksčio per visą savo ilgą, daugiau nei šimtmetį trunkančią istoriją. Pasikeitęs visuomenės požiūris į gyvūnų gerovę ir siekis padaryti šį sportą gerokai prieinamesnį bei pigesnį visame pasaulyje (ypatingai besivystančiose Afrikos ir Azijos šalyse), lėmė drastiškus ir netikėtus Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės sąjungos (UIPM) sprendimus.
2024 metų Paryžiaus olimpinės žaidynės tapo paskutiniuoju tarptautiniu elitinio lygio renginiu, kuriame sportininkai dėl medalių varžėsi klasikinėje konkūrinio jojimo rungtyje. Jau yra galutinai oficialiai nuspręsta, kad nuo Los Andželo olimpinių žaidynių ciklo žirginį sportą pakeis dinamiškas, ekstremalus pėsčiųjų kliūčių ruožas. Ši naujoji rungtis iš išvaizdos yra labai artima populiariųjų televizijos šou, tokių kaip „Ninja Warrior“, išbandymams. Siekiant įveikti šį ruožą iš atleto bus reikalaujama neįtikėtinos viršutinės kūno dalies jėgos, judrumo, vikrumo ir puikios erdvės koordinacijos. Sportininkams teks per ribotą laiką kuo greičiau įveikti siūbuojančius kabančius žiedus, balansavimo rąstus, lipti per stačias sienas, laipioti tinklais ir virvėmis.
Nors toks istorinis sprendimas atsisakyti žirgų sukėlė tikrą audrą, daugybę diskusijų, nuoskaudų ir karštų ginčų tarp ilgamečių penkiakovės tradicijų puoselėtojų, organizatoriai nuoširdžiai tiki šviesia šios sporto šakos ateitimi. Prognozuojama, kad tai plačiai atvers duris visiškai naujai kartai atletų, kardinaliai sumažins treniruočių infrastruktūros bei varžybų organizavimo kaštus ir padarys šiuolaikinę penkiakovę dar vizualesnę, patrauklesnę bei suprantamesnę jaunajai interneto kartos auditorijai. Buvę jojimo meistrai dabar turės greitai adaptuotis prie visiškai naujų fiziologinių bei biomechaninių reikalavimų. Tai reiškia, kad artimiausiais metais pasauliniuose šiuolaikinės penkiakovės reitinguose mes galime išvysti labai daug netikėtumų, staigmenų ir naujų talentų, kurie anksčiau neturėjo finansinių ar logistinių galimybių reguliariai treniruotis žirgynuose. Keisdama savo formatą, ši unikali sporto šaka dar kartą pasauliui įrodo savo išskirtinę ištvermę – gebėjimą modernizuotis ir evoliucionuoti, kartu išlaikant pačią svarbiausią Kuberteno užkoduotą kario-atleto universalumo idėją.
