Lietuvos futbolas išgyvena vieną sudėtingiausių ir kartu įdomiausių laikotarpių savo istorijoje. Ilgą laiką stebėję nacionalinės rinktinės rezultatus, stadionų statybų epopėjas ir vidines federacijos kovas, futbolo bendruomenės nariai vis dažniau kelia klausimą: kas toliau? Buvęs Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas ir visų laikų rezultatyviausias rinktinės žaidėjas Tomas Danilevičius, palikęs postą, nevengia atvirai kalbėti apie tai, kokie iššūkiai laukia šalies futbolo ateityje. Jo įžvalgos nėra tik eilinė kritika ar pasiteisinimai – tai gili sisteminė analizė, kurią būtina suprasti norint suvokti, kodėl pokyčiai nevyksta taip greitai, kaip norėtų sirgaliai, ir kokie strateginiai žingsniai yra neišvengiami artimiausiame dešimtmetyje.
Sisteminių pokyčių būtinybė ir LFF palikimas
Tomas Danilevičius, vadovavęs federacijai permainingais laikais, pabrėžia, kad didžiausia Lietuvos futbolo problema ilgą laiką buvo ne pinigų trūkumas, o sistemos nebuvimas. Pasak jo, norint pasiekti rezultatų, kuriuos matome Vakarų ar net kaimyninėse šalyse, būtina visiškai perorientuoti mąstymą nuo trumpalaikių pergalių siekimo link ilgalaikės strategijos kūrimo. Tai reiškia, kad federacija ir klubai turi veikti išvien, o ne kaip atskiri vienetai su skirtingais interesais.
Vienas iš pagrindinių aspektų, kurį akcentuoja buvęs vadovas, yra valdymo reformos. LFF įstatų keitimas ir tiesioginio valdymo grėsmė iš FIFA bei UEFA pusės buvo sukrėtimas, kuris privertė apsivalyti. Danilevičius atvirai teigia, kad be skaidrumo ir demokratinių rinkimų principų įtvirtinimo, jokie sportiniai pasiekimai nebūtų tvarūs. Ateities Lietuvos futbolas privalo būti atviras visuomenei, o sprendimų priėmėjai – atskaitingi bendruomenei.
Jaunimo ugdymas: kur stringa talentų kalvė?
Bene skaudžiausia tema, kurią paliečia buvęs LFF prezidentas, yra jaunųjų futbolininkų rengimas. Lietuva jau seniai neturi žaidėjų, rungtyniaujančių aukščiausiose Europos lygose („Top-5”), ir tai yra tiesioginė jaunimo ugdymo sistemos spragų pasekmė. Danilevičius išskiria kelias esmines problemas, kurias būtina spręsti nedelsiant:
- Masistškumas prieš kokybę: Ilgą laiką buvo orientuojamasi į kiekybę, tačiau trūko metodikos, kaip tuos vaikus paversti profesionalais.
- Trenerių kompetencija: Vaikų treneriai dažnai yra nepakankamai motyvuoti finansiškai arba jiems trūksta šiuolaikinių žinių. Būtina investuoti į trenerių edukaciją.
- Infrastruktūros trūkumas žiemą: Nors situacija gerėja, vis dar trūksta pilnų matmenų maniežų, kurie leistų nenutraukti treniruočių proceso šaltuoju metų laiku.
Pasak Danilevičiaus, įdiegta „Anderlecht“ jaunimo ugdymo programa yra žingsnis teisinga linkme, tačiau rezultatai nepasirodys per metus ar dvejus. Tai dešimtmečio projektas. Sirgaliai ir visuomenė turi suprasti, kad šiandien investuojami pinigai į dvylikamečius vaisius duos tik tada, kai jie pasieks nacionalinės rinktinės lygį – tai yra po 8–10 metų.
Nacionalinė rinktinė ir rezultatų krizė
Nacionalinės vyrų rinktinės rezultatai yra veidrodis, atspindintis bendrą futbolo ūkio būklę. Danilevičius neslepia, kad rinktinės pasirodymai pastaraisiais metais buvo nuviliantys, tačiau ragina neieškoti atpirkimo ožių tik trenerių štabe. Problema yra kur kas gilesnė – tai žaidėjų pasirinkimas ir jų meistriškumas.
Buvęs puolėjas pabrėžia, kad laukia sudėtingas pereinamasis laikotarpis. Senoji karta traukiasi, o naujoji dar nėra pakankamai subrendusi tarptautiniam lygiui. Svarbiausia užduotis artimiausiu metu – sukurti konkurencingą aplinką rinktinėje, kad žaidėjai jaustų atsakomybę ir didžiulę garbę vilkėdami nacionalinius marškinėlius. Be to, būtina stiprinti A lygą, nes stiprus vietinis čempionatas yra pagrindas rinktinės rezervui.
A lygos vaidmuo ir klubų stabilumas
Kalbėdamas apie klubinį futbolą, Danilevičius pastebi teigiamų tendencijų. A lyga tampa labiau konkurencinga, o Lietuvos klubų pasirodymai Europos turnyruose (pavyzdžiui, Vilniaus „Žalgirio“ patekimas į Konferencijų lygos grupes) rodo, kad einama teisingu keliu. Visgi, didžiausia grėsmė išlieka klubų finansinis nestabilumas. Ateities vizijoje klubai turi tapti ne tik sportinėmis komandomis, bet ir tvariomis verslo struktūromis, kurios nėra priklausomos nuo vieno rėmėjo ar savivaldybės malonės.
Infrastruktūros proveržis: ar pagaliau turėsime kur žaisti?
Infrastruktūra ilgus metus buvo Lietuvos futbolo gėda. Tačiau situacija keičiasi. Kauno Dariaus ir Girėno stadiono rekonstrukcija parodė, kad Lietuva gali turėti modernų stadioną. Danilevičius akcentuoja, kad tai tik pradžia. Vilniaus Nacionalinio stadiono statybos, nors ir apipintos skandalais, yra gyvybiškai svarbios ne tik sostinei, bet ir visai šaliai.
Tačiau buvęs LFF vadovas atkreipia dėmesį į kitą svarbų aspektą – treniruočių bazes. Gražūs stadionai reikalingi rungtynėms, bet futbolininkai užauga treniruočių aikštėse. Regionų plėtra, mažesnių miestelių aprūpinimas dirbtinės dangos aikštėmis ir maniežais yra tai, kas nulems futbolo masiškumą ir prieinamumą.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Šioje sekcijoje pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus apie Tomo Danilevičiaus poziciją ir Lietuvos futbolo ateitį.
- Kodėl Tomas Danilevičius pasitraukė iš LFF prezidento posto?
Tomas Danilevičius nusprendė nebekelti savo kandidatūros naujai kadencijai, siekdamas pokyčių ir užleisdamas vietą naujai vadovybei. Jo sprendimą lėmė ir noras siekti karjeros kitose sferose bei asmeniniai motyvai, tačiau jis išlieka aktyvus futbolo bendruomenės narys. - Kada galime tikėtis Lietuvos rinktinės rezultatų pagerėjimo?
Pasak ekspertų ir paties Danilevičiaus, tai ilgalaikis procesas. Realių sisteminių pokyčių (jaunimo ugdymo reformos) vaisius galime pamatyti po 5–10 metų. Artimiausiu metu svarbiausia yra stabilizuoti žaidimą ir auginti naują žaidėjų kartą. - Ar LFF veikla tapo skaidresnė po reformų?
Taip, priėmus naujus įstatus, kurie atitinka FIFA ir UEFA standartus, LFF valdymas tapo atviresnis. Sumažinta kriminalinio pasaulio įtaka, o sprendimų priėmimas tapo labiau demokratizuotas, įtraukiant daugiau bendruomenės atstovų. - Kokia yra didžiausia problema, stabdanti futbolo progresą Lietuvoje?
Vienos problemos nėra, tai kompleksas: nepakankama infrastruktūra (ypač šaltuoju sezonu), kvalifikuotų vaikų trenerių trūkumas ir ilgalaikės valstybinės strategijos sporto atžvilgiu nebuvimas.
Ilgalaikė perspektyva ir kantrybės svarba
Apibendrinant Tomo Danilevičiaus mintis, tampa aišku, kad Lietuvos futbolas stovi ant naujo etapo slenksčio. Tai etapas, kuriame nebus lengvų pergalių ar greitų sprendimų. „Burtų lazdelės nėra“, – dažnai kartoja futbolo ekspertai, ir buvęs LFF vadovas tam visiškai pritaria. Laukia sunkus, juodas darbas, reikalaujantis visos bendruomenės susitelkimo: nuo federacijos vadovų iki paprasto sirgalio tribūnose.
Svarbiausia žinia, kurią siunčia Danilevičius, yra kantrybė ir tęstinumas. Dažna Lietuvos sporto vadybos klaida – strategijų keitimas kas dvejus metus, nepalaukiant rezultatų. Jei pasirinkta kryptis investuoti į jaunimą, trenerių edukaciją ir infrastruktūrą bus išlaikyta nepaisant trumpalaikių nesėkmių, šviesa tunelio gale tikrai pasirodys. Futbolas yra socialinis reiškinys, ir jo atgimimas priklauso ne tik nuo 11 žaidėjų aikštėje, bet ir nuo visuomenės požiūrio, verslo paramos bei valstybės dėmesio. Tomas Danilevičius tiki, kad Lietuva turi potencialo tapti vidutinioke Europos futbolo žemėlapyje, tačiau tam reikia laiko, tikėjimo ir nuoseklaus darbo.
