Kai kalbame apie Lietuvos aviacijos istoriją, dviejų pavardžių junginys – Darius ir Girėnas – mūsų sąmonėje dažnai susilieja į vieną nedalomą didvyrį. Šis duetas tapo patriotizmo, drąsos ir pasiaukojimo simboliu. Tačiau neretai charizmatiškasis, sportiškas ir visuomeniškas Steponas Darius savo šešėlyje palieka savo porininką. Stasys Girėnas daugelyje istorinių šaltinių minimas tiesiog kaip antrasis pilotas ar mechanikas, o jo asmenybė, vidiniai išgyvenimai ir tikrasis indėlis į „Lituanicos“ skrydį lieka mažiau išnagrinėti. Visgi, be šio tylaus, kruopštaus ir be galo užsispyrusio žemaičio, legendinis skrydis per Atlantą greičiausiai niekada nebūtų įvykęs. Šiandienos straipsnyje kviečiame pažvelgti į nematomą „Lituanicos“ pusę ir iš naujo atrasti, kas iš tiesų buvo Stasys Girėnas.
Vaikystė paženklinta netekčių ir emigracijos
Stasys Girėnas, kurio tikroji pavardė buvo Girskis, gimė 1893 metais Vytogalos kaime, Šilalės rajone. Jo gyvenimo pradžia anaiptol nežadėjo aukštumų tiesiogine ir perkeltine prasme. Būdamas jauniausias iš šešiolikos vaikų (nors dauguma jų mirė dar kūdikystėje), Stasys anksti susidūrė su rūsčia realybe. Jo tėvai mirė, kai berniukui tebuvo vos keleri metai, tad našlaičio duona jam tapo kasdienybe. Ši ankstyva vienatvė ir savarankiškumo poreikis suformavo pagrindinius jo charakterio bruožus: uždarumą, kuklumą, bet kartu ir geležinį, tikrą žemaitišką užsispyrimą.
Kaip ir daugelis to meto lietuvių, ieškodamas geresnio gyvenimo, 1910 metais, būdamas septyniolikos, Stasys emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Čikaga tapo jo naujaisiais namais. Skirtingai nei daugelis emigrantų, kurie pasimetė didmiesčio šurmulyje, Girėnas (pavardę pasikeitė jau gyvendamas JAV) kryptingai siekė žinių. Jis ne tik dirbo spaustuvėje, vėliau taksi vairuotoju, bet ir nuolat domėjosi technika. Būtent Čikagoje atsiskleidė jo techninis talentas – jis gebėjo pataisyti beveik bet kokį mechanizmą, kas vėliau tapo kritiškai svarbu ruošiantis transatlantiniam skrydžiui.
Tylusis inžinierius priešingybė Steponui Dariui
Norint suprasti Stasio Girėno vaidmenį, būtina jį palyginti su Steponu Dariumi. Tai buvo visiškai skirtingi žmonės, kuriuos suvedė bendra aistra dangui. Jei Darius buvo idėjų generatorius, organizatorius, sportininkas ir puikus oratorius, tai Girėnas buvo tas, kuris tas idėjas paverčia realybe savo rankomis. Jis buvo intravertas, vengė viešumos, nemėgo sakyti kalbų ir geriausiai jautėsi angare prie lėktuvo variklio.
Šis charakterių skirtumas buvo ne trūkumas, o didžiausia dueto stiprybė. Girėnas pasižymėjo savybėmis, kurių kartais trūko impulsyviam Dariui:
- Kruopštumas ir pedantiškumas: Girėnas galėjo valandų valandas tikrinti tą patį mazgą, kol būdavo visiškai tikras dėl jo patikimumo.
- Ramybė stresinėse situacijose: Kai kiti panikuodavo, Stasys išlikdavo šaltakraujiškas ir logiškas.
- Finansinis atsakingumas: Jis mokėjo taupyti ir skaičiuoti kiekvieną centą, kas buvo gyvybiškai svarbu, nes „Lituanicos“ projektas buvo finansuojamas aukomis ir asmeninėmis lėšomis.
Lūžis gyvenime: avarija, kuri nesustabdė
Mažai kas žino faktą, kad Stasio Girėno kelias į aviaciją buvo pažymėtas skausminga nelaime, kuri kitą žmogų būtų privertusi atsisakyti svajonės visam laikui. 1925 metais, įsigijęs savo pirmąjį lėktuvą ir dar neturėdamas pakankamai patirties, jis patyrė rimtą avariją. Lėktuvas sudužo, o pats Girėnas atsidūrė ligoninėje su lūžusia koja ir sužalota krūtine.
Gydymas užtruko ilgai, o finansiniai nuostoliai buvo milžiniški. Tačiau būtent šis epizodas geriausiai iliustruoja, koks iš tiesų buvo Girėnas. Vietoj to, kad pasitrauktų, jis dar ligoninės lovoje planavo, kaip remontuos lėktuvą ir kada vėl galės skristi. Vos pasveikęs, jis grįžo į aviaciją su dar didesniu užsidegimu ir netrukus tapo vienu geriausių civilinės aviacijos instruktorių Čikagoje. Jo mokiniai prisiminė jį kaip itin reiklų, bet teisingą mokytoją, kuris klaidų neatleisdavo, nes žinojo, jog ore jos kainuoja gyvybę.
Taksi vairuotojas su piloto širdimi
Romantizuotoje istorijoje dažnai pamirštama proziška „Lituanicos“ skrydžio pusė – pinigai. Stasys Girėnas nebuvo turtingas paveldėtojas. Visas lėšas savo aistrai – lėktuvams ir skraidymo pamokoms – jis užsidirbo sunkiai dirbdamas taksi vairuotoju Čikagos gatvėse. Tai buvo varginantis darbas, reikalaujantis daug laiko, tačiau Stasys gyveno itin asketiškai.
Amžininkai pasakoja, kad jis taupė visur, kur tik galėjo, atsisakydamas pramogų, brangesnių drabužių ar skanesnio maisto. Kiekvienas doleris buvo skirtas aviacijai. Kai Steponas Darius pasiūlė skristi per Atlantą, Girėnas į projektą įnešė ne tik savo mechaniko žinias, bet ir visas savo santaupas. Tai rodo jo visišką atsidavimą idėjai – jis statė ant kortos viską, ką turėjo: savo pinigus, savo ateitį ir savo gyvybę.
Techninis „Lituanicos“ paruošimas: Girėno meistriškumas
Nors oficialiai abu lakūnai rūpinosi lėktuvo paruošimu, būtent Stasys Girėnas buvo pagrindinis „Lituanicos“ techninės transformacijos architektas. Lėktuvas Bellanca CH-300 Pacemaker, kurį jie įsigijo, nebuvo pritaikytas tokiam ilgam skrydžiui be nutūpimo. Jį reikėjo iš esmės perkonstruoti.
Girėno vadovaujami darbai apėmė:
- Naujo variklio montavimą: Senasis variklis buvo pakeistas galingesniu, kad atlaikytų didžiulį kuro svorį.
- Sparnų ilginimą: Kad lėktuvas galėtų pakilti su didžiuliu kuro kiekiu ir geriau sklandytų, reikėjo modifikuoti aerodinamines savybes.
- Papildomų kuro bakų įrengimą: Kuro talpos užėmė beveik visą kabiną, paliekant pilotams tik minimalią erdvę.
Būtent čia Girėno pedantiškumas buvo neįkainojamas. Jis asmeniškai tikrino kiekvieną varžtą, kiekvieną sujungimą. Jis suprato, kad virš vandenyno, esant blogoms oro sąlygoms, variklio darbas bus vienintelis dalykas, skiriantis juos nuo mirties. Jo techninis išprusimas leido maksimaliai paruošti lėktuvą, kuris, deja, neatlaikė gamtos stichijos ar kitų, iki šiol diskutuojamų, aplinkybių.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Nagrinėjant Stasio Girėno biografiją, dažnai kyla specifinių klausimų, kurie padeda geriau suprasti jo asmenybę ir vaidmenį istorijoje.
Koks buvo Stasio Girėno vaidmuo skrydžio metu?
Stasys Girėnas buvo antrasis pilotas, tačiau jo atsakomybė buvo lygiagreti Stepono Dariaus atsakomybei. Ilgo skrydžio metu pilotai keitėsi, kad galėtų pailsėti. Be to, Girėnas buvo atsakingas už variklio darbo stebėseną, kuro sąnaudų kontrolę ir techninių prietaisų veikimą. Jo, kaip mechaniko, kompetencija buvo garantas, kad lėktuvas veiks sklandžiai.
Ar Stasys Girėnas turėjo šeimą?
Ne, Stasys Girėnas niekada nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų. Visas jo gyvenimas buvo pašvęstas aviacijai. Artimųjų prisiminimuose jis išliko kaip vienišius, kuris, nors ir buvo mandagus bei malonus, retai atsiverdavo ir neturėjo daug artimų draugų, išskyrus kolegas aviatorius.
Kodėl jis pasikeitė pavardę iš Girskio į Girėną?
Gyvendamas JAV, Stasys Girskis pastebėjo, kad amerikiečiams sunku ištarti jo pavardę, be to, tuo metu tarp lietuvių emigrantų buvo populiaru „sulietuvinti“ arba pakeisti pavardes į skambesnes. Pavardė „Girėnas“ skambėjo patriotiškiau ir buvo lengviau adaptuojama, tačiau oficialiai šis pakeitimas įsitvirtino būtent ruošiantis skrydžiui, norint pabrėžti lietuvišką kilmę.
Kur Stasys Girėnas išmoko skraidyti?
Skraidyti jis išmoko Čikagoje. Pradžioje domėjosi aviacijos teorija, o vėliau įstojo į vieną iš privačių skraidymo mokyklų. Jo talentas pilotavimui buvo akivaizdus – jis pasižymėjo itin tiksliu ir švelniu lėktuvo valdymu, vadinamuoju „minkštu tūpimu“, kas aviacijoje laikoma aukšto meistriškumo ženklu.
Stasio Girėno atminimas Vytogaloje ir Lietuvoje
Nors tragiška žūtis Soldino miške nutraukė Stasio Girėno gyvenimą pačiame jėgų žydėjime, jo palikimas yra kur kas daugiau nei tik paminklai ar gatvių pavadinimai. Girėnas įkūnija tą lietuvio tipažą, kuris tyliai, be didelių lozungų, savo sunkiu darbu ir užsispyrimu siekia didžių tikslų. Jis yra įrodymas, kad ne tik charizma, bet ir kompetencija, techninis žinojimas bei atsakomybė yra būtini sėkmės komponentai.
Šiandien Vytogaloje, jo gimtinėje, veikia Stasio Girėno tėviškės muziejus. Tai vieta, kur geriausiai galima pajusti šio lakūno dvasią. Ten eksponuojami jo asmeniniai daiktai, nuotraukos ir dokumentai pasakoja ne apie mitinį didvyrį, o apie paprastą žmogų, turėjusį nepaprastą svajonę. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomi „Lituanicos“ likučiai taip pat primena apie Girėno meistriškumą – net ir po katastrofos specialistai stebėjosi, kaip kruopščiai buvo paruoštas lėktuvas.
Stasys Girėnas mums primena, kad dideliems darbams atlikti nebūtina būti dėmesio centre. Svarbiausia yra turėti tikslą, valios jo siekti ir drąsos rizikuoti. „Lituanicos“ skrydis buvo dviejų lygiaverčių partnerių žygdarbis, kuriame Stasio Girėno ramybė ir inžinerinis mąstymas buvo lygiai tokie pat svarbūs, kaip ir Stepono Dariaus vizionieriškas polėkis.
