Lietuvos dviračių sporto istorijoje yra pavardžių, kurios nereikalauja ilgo pristatymo, tačiau Tomas Vaitkus – išskirtinė figūra ne tik dėl savo pasiekimų, bet ir dėl savo tiesmuko, žemaitiško būdo. Daugelį metų praleidęs aukščiausio lygio profesionalų peletone, jis matė visko: nuo euforijos laimėjus „Giro d’Italia“ etapą iki alinančio darbo komandos draugams, krentant lietui ir stingdant šalčiui. Tačiau nulipus nuo dviračio ir pakabinus batelius ant vinies, atsiveria kita realybė, apie kurią sportininkai kalba rečiau. Šis straipsnis gilinasi į Tomo Vaitkaus karjeros vingius, atvirą požiūrį į dviratininkų uždarbį ir psichologinius iššūkius, kurie laukia pasibaigus profesionalo keliui.
Karjeros pradžia ir pasaulio čempiono titulas
Tomo Vaitkaus kelias į dviračių sporto olimpą nebuvo rožėmis klotas, tačiau talentas išryškėjo labai anksti. Klaipėdietis greitai įrodė, kad turi ne tik galingas kojas, bet ir „plieninį“ charakterį, būtiną sprinto finišams ir atskiro starto lenktynėms. Didysis lūžis įvyko 2002 metais Zolderyje, Belgijoje, kai Tomas tapo pasaulio jaunimo (U23) atskiro starto čempionu.
Ši pergalė atvėrė duris į profesionalų sportą. Tuo metu tapti pasaulio čempionu tokioje konkurencingoje disciplinoje reiškė garantuotą kontraktą su elitinėmis komandomis. Tai nebuvo sėkmė – tai buvo sunkaus darbo rezultatas, kuris leido jaunam lietuviui atsidurti didžiųjų komandų radaruose. Vėliau sekė sutartys su tokiomis ekipomis kaip „AG2R Prévoyance“, „Discovery Channel“, „Astana“, „RadioShack“ ir „Orica-GreenEDGE“.
Istorinė pergalė „Giro d’Italia“ ir sprinto specifika
Vienas ryškiausių epizodų visoje Lietuvos dviračių sporto istorijoje – 2006 metų „Giro d’Italia“ lenktynės. Devintajame etape Tomas Vaitkus pademonstravo neįtikėtiną greitį ir taktinį brandumą. Masiniame sprinte jis aplenkė tuometines pasaulinio lygio žvaigždes, įskaitant patį Paolo Bettini. Tai buvo momentas, kai visa Lietuva sulaikiusi kvapą stebėjo finišo liniją.
Sprintas dviračių sporte yra daugiau nei tik greitis. Tai:
- Pozicijos užsiėmimas: Likus 5 kilometrams iki finišo prasideda tikrasis karas dėl vietos.
- Rizika: Sprinteriai dažnai liečiasi pečiais, rizikuodami griūti važiuodami 60–70 km/h greičiu.
- Komandinis darbas: Be geros „išvežimo“ (lead-out) komandos laimėti yra be galo sunku.
Vaitkus visada pasižymėjo kaip universalus dviratininkas, galintis ne tik finišuoti, bet ir puikiai važiuoti klasikines vienadienes lenktynes, kurios pasižymi sunkiomis trasomis, grindiniu ir vėju.
Darbas komandai: „Gregoriaus“ duona
Nors Vaitkus turėjo potencialo tapti komandos lyderiu daugelyje lenktynių, patekimas į tokias super-komandas kaip „Discovery Channel“ (kuri garsėjo Lance’o Armstrongo lyderyste) ar „Astana“, dažnai reiškė asmeninių ambicijų aukojimą. Dviratininkų žargonu tai vadinama „gregoriaus“ (it. gregario) darbu. Tai yra juodadarbio rolė – vežti gertuves, saugoti lyderį nuo vėjo, vytis pabėgėlius ir užtikrinti, kad komandos kapitonas taupytų jėgas lemiamiems momentams.
Tomo Vaitkaus atvirumas šia tema yra įkvepiantis. Jis niekada neslėpė, kad darbas žvaigždėms, tokioms kaip Alberto Contador ar Levi Leipheimer, reikalauja didžiulio psichologinio nusiteikimo. Tu esi toks pat stiprus, kartais gal net stipresnis tam tikrose atkarpose, bet tavo darbas yra pasiaukoti. Tačiau šis darbas yra vertinamas ir apmokamas. Geras pagalbininkas profesionalų peletone yra aukso vertės.
Finansinė pusė: algos, premijos ir realybė
Viena iš temų, kuria Tomas Vaitkus kalba be užuolankų, yra pinigai. Dažnai visuomenė įsivaizduoja, kad visi profesionalūs sportininkai yra milijonieriai, tačiau dviračių sporte atlyginimų žirklės yra milžiniškos.
Pasaulio turo (WorldTour) matematika:
- Minimali alga: Tarptautinė dviračių sporto sąjunga (UCI) nustato minimalius atlyginimus „WorldTour“ komandų nariams. Tai užtikrina, kad net jauniausi ar mažiausiai patyrę sportininkai gautų orų atlygį, kuris dažnai siekia keliasdešimt tūkstančių eurų per metus.
- Vidutiniokai ir pagalbininkai: Patyrę ir vertinami pagalbininkai, koks buvo ir Vaitkus, gali uždirbti nuo 100 000 iki 500 000 eurų per metus, priklausomai nuo komandos biudžeto ir jų vaidmens svarbos.
- Žvaigždės: Komandos lyderiai, laimintys „Tour de France“ ar klasikines lenktynes, uždirba milijonus. Jų kontraktai yra visiškai kito lygio.
Tačiau Vaitkus pabrėžia, kad alga nėra viskas. Dviratininkai dalinasi priziniais fondais. Tradicija tokia, kad komandos lyderis, laimėjęs lenktynes, prizinius pinigus dažniausiai atiduoda komandos draugams ir personalui, nes be jų pagalbos pergalė būtų neįmanoma. Tai solidarumo ženklas, kuris stiprina komandos dvasią. Visgi, iš šių sumų reikia atimti mokesčius, kelionių išlaidas (jei jos nepadengiamos), draudimą ir, žinoma, trumpą karjeros trukmę. Dviratininkas turi užsidirbti visam likusiam gyvenimui per 10–15 metų.
Skausmingi kritimai ir kūno kaina
Karjera profesionaliame dviračių sporte neatsiejama nuo traumų. Tomas Vaitkus ne kartą patyrė sunkių griūčių. Lūžę raktikauliai, sutrenktos galvos, nubrozdinimai, kurie atrodo lyg nudegimai – tai kasdienybė. Tačiau viena iš didžiausių problemų, apie kurią Tomas yra užsiminęs, yra ilgalaikis poveikis kūnui. Kelio sąnarių problemos, nugaros skausmai ir nuolatinis organizmo alinimas palieka pėdsakus.
Dviračių sportas reikalauja važiuoti per skausmą. Jei griuvi, bet kaulai sveiki – sėdi ant dviračio ir važiuoji toliau. Toks mentalitetas ugdo valią, bet senatvėje kūnas už tai „padėkoja“ skausmais. Vaitkus atvirai pasakoja, kad profesionalus sportas su sveikata turi mažai ką bendro – tai yra organizmo resursų eikvojimas siekiant rezultato.
Gyvenimas nulipus nuo dviračio: tapatybės paieškos
Bene sudėtingiausias etapas bet kuriam profesionalui – karjeros pabaiga. Tomas Vaitkus čia taip pat išlieka atviras. Staiga dingsta adrenalinas, dingsta griežta dienotvarkė, kai kiekviena tavo gyvenimo minutė yra suplanuota komandos vadovų. Atsiranda tuštuma.
Daugelis dviratininkų susiduria su depresija ar nežinomybe. Reikia iš naujo mokytis gyventi „civilio“ gyvenimą. Tomas išbandė save įvairiose sferose, tačiau meilė dviračiams niekur nedingo. Jis dažnai matomas mėgėjų renginiuose, dalinasi patirtimi su jaunąja karta. Svarbiausia pamoka, kurią jis akcentuoja – reikia turėti planą B. Sportas yra laikinas, o gyvenimas tęsiasi. Finansinis raštingumas ir investicijos karjeros metu yra kritiškai svarbios, kad baigus sportuoti nereikėtų pradėti nuo nulio.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus apie Tomo Vaitkaus karjerą ir dviračių sporto užkulisius.
Kokia buvo didžiausia Tomo Vaitkaus pergalė?
Nors Tomas yra laimėjęs ne vienas lenktynes, prestižiškiausia jo pergale laikomas 2006 metų „Giro d’Italia“ 9-ojo etapo laimėjimas. Taip pat labai svarbus yra 2002 metų Pasaulio U23 atskiro starto čempiono titulas.
Ar tiesa, kad dviratininkai uždirba mažai, palyginus su futbolininkais ar krepšininkais?
Taip, lyginant su aukščiausio lygio futbolu ar NBA, dviračių sporto atlyginimai yra kuklesni. Nors geriausios žvaigždės uždirba milijonus (pvz., Tadej Pogačar ar Peter Sagan savo laiku), vidutinis „WorldTour“ dviratininkas uždirba gerą, bet ne „kosminį“ atlyginimą. „ProContinental“ lygmenyje algos gali būti artimos vidutiniam šalies atlyginimui.
Kokiose komandose važiavo Tomas Vaitkus?
Per savo ilgą karjerą Tomas atstovavo daugelį garsių komandų: „Landbouwkrediet–Colnago“, „AG2R Prévoyance“, „Discovery Channel“, „Astana“, „Team RadioShack“, „Orica–GreenEDGE“ ir „Rietumu Banka–Riga“.
Kuo Tomas Vaitkus užsiima baigęs karjerą?
Baigęs profesionalo karjerą, Tomas visiškai nenutolo nuo sporto. Jis dalyvauja įvairiuose dviračių renginiuose, konsultuoja, taip pat skiria laiko šeimai ir asmeniniams verslo projektams. Jo patirtis dažnai praverčia ugdant jaunuosius Lietuvos dviratininkus.
Lietuvos dviračių sporto ateities perspektyvos
Tomo Vaitkaus, Raimondo Rumšo ir kitų to laikmečio dviratininkų karta iškėlė kartelę labai aukštai. Šiandien Lietuvos dviračių sportas išgyvena tam tikrą transformaciją. Nors turime talentingų jaunų sportininkų ir stiprių moterų dviratininkių, vyrų „WorldTour“ peletone lietuviškų pavardžių sumažėjo. Vaitkaus istorija yra ne tik prisiminimas apie šlovingą praeitį, bet ir pamoka ateičiai.
Kad užaugtų nauji čempionai, reikalinga ne tik gera infrastruktūra ar finansavimas, bet ir pavyzdžiai, kurie įkvepia. Tomo atvirumas apie sunkumus, algas ir psichologiją padeda jauniems sportininkams realistiškai vertinti šią profesiją. Tai nėra tik blizgantys dviračiai ir kelionės po Italiją ar Prancūziją – tai juodas darbas, reikalaujantis visiško atsidavimo. Tačiau, kaip rodo Vaitkaus pavyzdys, tos kelios triumfo akimirkos, kai kerti finišo liniją pirmas prieš geriausius pasaulyje, atperka visus karjeros vingius ir kančias.
