Lietuvos futbolas jau daugelį metų išgyvena sudėtingą laikotarpį, kurį dažnas ekspertas, sirgalius ar tiesioginis šio sporto dalyvis nevengia pavadinti krize. Nors retkarčiais pasirodo vilties spindulių, bendra situacija tarptautinėje arenoje ir vietiniame fronte išlieka niūri. Šiame kontekste ypač svarbi tampa patyrusių specialistų nuomonė – žmonių, kurie mato virtuvę iš vidaus ir supranta ne tik pasekmes, bet ir gilumines priežastis. Aleksas Makulavičius, gerai žinoma figūra šalies futbolo pasaulyje, savo įžvalgose dažnai nevynioja žodžių į vatą. Jo vertinimas atveria skaudžią realybę: problemos nėra vienadienės ar paviršinės, tai – sisteminės spragos, kurios kaupėsi dešimtmečius. Norint suprasti, kodėl populiariausias pasaulio sportas Lietuvoje vis dar negali atsitiesti, būtina įsigilinti į esminius aspektus, kuriuos išskiria ekspertai.
Infrastruktūros skurdas – pamatas, ant kurio sunku statyti
Viena iš dažniausiai Aleksas Makulavičiaus ir kitų specialistų įvardijamų problemų yra tragiška futbolo infrastruktūros būklė. Tai ne tik stadionų trūkumas reprezentacinėms komandoms, bet ir elementarių sąlygų nebuvimas vaikų bei jaunimo treniruotėms, ypač šaltuoju metų laiku. Lietuva, būdama šiaurinė valstybė, susiduria su klimato iššūkiais, tačiau, skirtingai nei Skandinavijos šalys ar net kaimyninė Latvija bei Estija, vis dar ženkliai atsilieka dengtų futbolo maniežų skaičiumi.
Ekspertai pabrėžia, kad be tinkamos infrastruktūros neįmanoma išugdyti techniško ir greito žaidėjo. Kai vaikai pusę metų priversti treniruotis mažose mokyklų salėse ant parketo arba lauke ant sniego ir ledo, kenčia jų techninis arsenalas. Kamuolio valdymas, perdavimo kultūra ir žaidimo suvokimas formuojasi būtent jauname amžiuje, o netinkamos sąlygos šį procesą stabdo. Tai sukuria užburtą ratą: neturėdami sąlygų, neišugdome kokybiškų žaidėjų, o be gerų žaidėjų neturime rezultatų, kurie pritrauktų didesnes investicijas į infrastruktūrą.
Jaunimo ugdymo sistemos ir metodikos spragos
Nors infrastruktūra yra svarbi, Aleksas Makulavičius dažnai akcentuoja, kad vien betonas ir sintetinė danga žaidėjų neparuoš. Didžiausia problema slypi pačioje ugdymo sistemoje ir metodikoje. Ilgą laiką Lietuvoje vyravo požiūris, orientuotas į trumpalaikį rezultatą, o ne į ilgalaikį žaidėjo tobulėjimą.
- Ankstyva specializacija ir spaudimas laimėti: Vaikų treneriai dažnai verčiami siekti pergalių turnyruose bet kokia kaina, nes nuo to priklauso finansavimas arba akademijos prestižas. Tai lemia, kad į komandas atrenkami fiziškai stipresni, anksčiau subrendę vaikai (akceleratai), o techniškesni, bet vėliau bręstantys talentai lieka už borto.
- Vieningos sistemos nebuvimas: Skirtingai nei futbolo milžinės (pvz., Belgija, Vokietija ar Islandija), Lietuva ilgą laiką neturėjo aiškios, nacionaliniu mastu patvirtintos žaidėjų rengimo programos. Kiekviena akademija ar net atskiras treneris dirba pagal savo supratimą, todėl perėjus į aukštesnį lygį ar rinktines, žaidėjams trūksta bendro taktinio raštingumo.
- Masinis futbolas prieš meistriškumą: Nors futbolą lankančių vaikų skaičius auga, perėjimas iš masinio futbolo į aukšto meistriškumo grupes stringa. Trūksta kokybiškos atrankos ir individualaus darbo su gabiausiais jaunuoliais.
Trenerių kompetencija ir motyvacija
Jokia metodika neveiks, jei nebus kompetentingų žmonių, galinčių ją įgyvendinti. A. Makulavičius savo vertinimuose neretai paliečia ir žmogiškųjų išteklių problemą. Trenerio profesija Lietuvoje vis dar nėra pakankamai vertinama, ypač finansine prasme. Tai lemia, kad gabūs, ambicingi specialistai arba emigruoja, arba renkasi kitas veiklas, o su vaikais neretai dirba entuziastai, kuriems trūksta šiuolaikinių žinių.
Šiuolaikinis futbolas reikalauja ne tik taktikos išmanymo, bet ir pedagoginių, psichologinių žinių. Treneris turi būti autoritetas, mentorius ir psichologas viename asmenyje. Deja, Lietuvoje vis dar pasitaiko senosios mokyklos atstovų, kurie naudoja griežtus, vaikų psichologiją traumuojančius metodus, arba jaunų specialistų, kurie neturi galimybių nuolat tobulintis stažuotėse užsienyje dėl lėšų stygiaus. Investicija į trenerių edukaciją yra lygiai tokia pat svarbi, kaip ir investicija į stadionus.
Klubų vadyba ir nestabilumas A lygoje
Vertinant Lietuvos futbolo realybę, negalima ignoruoti aukščiausios lygos – A lygos – situacijos. Stiprus nacionalinis čempionatas yra būtina sąlyga rinktinės ir viso futbolo augimui. Tačiau čia susiduriama su nuolatiniu nestabilumu. Klubai kuriasi ir bankrutuoja, keičiasi savininkai, vėluoja atlyginimai. Tokia aplinka nėra palanki nei vietinių talentų atsiskleidimui, nei sirgalių bendruomenės kūrimui.
Kitas aspektas, kurį dažnai kritikuoja ekspertai, yra legionierių skaičius. Nors konkurencija yra sveika, dažnai Lietuvos klubai renkasi pigesnius, vidutinio lygio užsieniečius vietoj to, kad suteiktų šansą jauniems lietuviams. Tai yra verslo logika – klubams reikia rezultato „čia ir dabar”, kad patektų į Europos turnyrus ir gautų UEFA išmokas. Tačiau strateginiu šalies futbolo požiūriu tai yra žalinga, nes jaunimas, baigęs akademijas, neturi kur žaisti aukštame lygyje ir dažnai meta sportą arba užstringa žemesnėse lygose.
Valstybės požiūris ir konkurencija su krepšiniu
Aleksas Makulavičius ir kiti futbolo bendruomenės nariai dažnai atkreipia dėmesį į valstybės požiūrį. Lietuvoje krepšinis yra neginčijama religija, kuri susižeria didžiąją dalį dėmesio, rėmėjų lėšų ir valstybinio finansavimo. Futbolas dažnai lieka podukros vietoje. Nors populiarumu (lankančių vaikų skaičiumi) futbolas lenkia krepšinį, finansavimo proporcijos to neatspindi.
Visgi, problema ne tik piniguose, bet ir vadyboje savivaldybių lygmeniu. Dažnai trūksta politinės valios spręsti žemės sklypų stadionams klausimus ar inicijuoti viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės projektus. Be valstybės pagalbos ir strateginio požiūrio į futbolą kaip į socialinį reiškinį (sveikatinimas, užimtumas), vien federacijos pastangų nepakaks.
Psichologinis barjeras ir nugalėtojų mentaliteto stoka
Be techninių ir vadybinių problemų, egzistuoja ir psichologinis aspektas. Ilgalaikis nesėkmių ruožas suformavo tam tikrą nepilnavertiškumo kompleksą. Tiek žaidėjai, tiek treneriai, tiek visuomenė dažnai į rungtynes eina jau iš anksto susitaikę su pralaimėjimu. Trūksta pasitikėjimo savo jėgomis, ambicijos ir sportinio pykčio.
Nugalėtojų mentalitetasugdomas nuo mažens. Jei vaikai mato, kad jų dievaičiai (nacionalinė rinktinė) nuolat pralaimi, o viešojoje erdvėje futbolas tik kritikuojamas, sunku išlaikyti motyvaciją siekti aukštumų. Reikalingi sėkmės pavyzdžiai, kurie įkvėptų. Deja, kol kas tokių pavyzdžių, žaidžiančių aukščiausiose Europos lygose, turime vienetus.
Pagrindinės sisteminės ydos apibendrintai:
- Neišvystyta sporto bazių infrastruktūra (ypač žiemos metu).
- Kvalifikuotų vaikų trenerių stygius ir maži atlyginimai.
- Strategijos nebuvimas perėjime iš jaunimo į vyrų futbolą.
- Per didelis vidutinio lygio legionierių skaičius A lygoje.
- Nepakankamas valstybės dėmesys ir finansavimas.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Siekiant geriau suprasti Lietuvos futbolo problematiką, kurią dažnai analizuoja tokie ekspertai kaip A. Makulavičius, pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus.
Kodėl Lietuvos futbolo rinktinė FIFA reitinge yra taip žemai?
Tai yra ilgalaikių sisteminių problemų pasekmė. Prastas žaidėjų rengimas vaikų amžiuje, infrastruktūros trūkumas ir silpna vietinė lyga lemia, kad užauga nepakankamai aukšto meistriškumo futbolininkų, galinčių konkuruoti tarptautinėje arenoje.
Ką apie situaciją mano Aleksas Makulavičius?
A. Makulavičius, kaip ir daugelis ekspertų, realistiškai vertina situaciją. Jis pabrėžia, kad problemos yra gilios ir reikalauja kompleksinių sprendimų, pradedant nuo vaikų futbolo pertvarkos, trenerių edukacijos ir baigiant infrastruktūros gerinimu.
Ar maniežų statyba išspręstų visas problemas?
Vien maniežai problemų neišspręs, tačiau tai yra būtina sąlyga. Be galimybės treniruotis ištisus metus geromis sąlygomis, neįmanoma paruošti techniškų žaidėjų, tačiau šalia to būtina ir kokybiška trenerių metodika.
Kada galima tikėtis Lietuvos futbolo atgimimo?
Futbolininko paruošimas trunka apie 10–12 metų. Tad net ir priėmus teisingus sprendimus šiandien, realūs rezultatai nacionalinės rinktinės lygmeniu pasimatytų tik po dešimtmečio. Tai reikalauja kantrybės ir nuoseklumo.
Būtini žingsniai ateities perspektyvai
Norint išbristi iš esamos situacijos, nepakaks kosmetinių pataisymų. Aleksas Makulavičius ir visa futbolo bendruomenė supranta, kad reikalinga esminė sistemos transformacija. Pirmiausia, būtina suvienyti jėgas – Lietuvos futbolo federacija, klubai, savivaldybės ir vyriausybė turi dirbti viena kryptimi. Susiskaldymas ir tarpusavio kaltinimai tik gilina duobę.
Svarbiausia kryptis privalo būti investicijos į žmones. Moderniausi stadionai bus beverčiai, jei juose dirbs nekvalifikuoti treneriai. Būtina sukurti motyvacinę sistemą pedagogams, skatinti jų tobulėjimą ir užtikrinti orų atlygį. Tuo pačiu metu, klubai turi būti skatinami (galbūt per licencijavimo taisykles) daugiau pasitikėti jaunais lietuviais, suteikiant jiems žaidybinio laiko, net jei tai trumpuoju laikotarpiu kainuotų keletą taškų turnyrinėje lentelėje. Tik sukūrus terpę, kurioje talentas gali saugiai augti, klysti ir tobulėti, galime tikėtis, kad po kelerių metų Lietuvos futbolas nebebus tik liūdnų diskusijų objektas, o taps pasididžiavimo šaltiniu.
