Lietuvos krepšinis visada buvo daugiau nei tik sportas – tai nacionalinio identiteto dalis, todėl kiekvienas rinktinėskluptelėjimas ar nesėkmė sukelia audringas diskusijas visuomenėje. Tačiau kai apie rinktinės problemas prabyla tokio kalibro asmenybė kaip Saulius Štombergas, įsiklausyti verta kur kas atidžiau. Legendinis krepšininkas, buvęs nacionalinės komandos kapitonas ir 2003 metų Europos čempionas, pasižymintis aštriu, bet teisingu požiūriu, niekada nevynioja žodžių į vatą. Jo naujausios įžvalgos apie didžiausią Lietuvos rinktinės problemą nėra tik eilinė kritika; tai gili, profesionali analizė, atverianti opiausias žaizdas, kurios jau kurį laiką kamuoja mūsų šalies krepšinį. Štombergas akcentuoja ne tik taktines schemas, bet ir pamatines žaidėjų ugdymo bei psichologinio pasirengimo spragas, kurios trukdo Lietuvai sugrįžti į patį elitą.
Įžaidėjų krizė: kur dingo aikštės generolai?
Viena ryškiausių problemų, kurią išskiria krepšinio ekspertai ir kurią ypač pabrėžia S. Štombergas, yra aukščiausios klasės įžaidėjų trūkumas. Tai problema, kuri nesusiformavo per vieną naktį, o kaupėsi dešimtmetį. Lietuvos krepšinio mokykla tradiciškai garsėjo puikiais metikais ir galingais aukštaūgiais, tačiau „smegenų centro” pozicijoje jaučiamas akivaizdus vakuumas.
Štombergas atkreipia dėmesį, kad šiuolaikiniame krepšinyje įžaidėjas nebėra tik kamuolio perdavėjas. Tai turi būti:
- Lyderis: Žmogus, kuris ne tik vadovauja deriniams, bet ir savo pavyzdžiu užveda komandą sunkiais momentais.
- Kūrėjas: Žaidėjas, gebantis susikurti progą ne tik sau, bet ir, svarbiausia, komandos draugams, ypač kai varžovų gynyba susispaudžia.
- Gynybinis cementas: Pirmoji gynybos linija, nuo kurios priklauso visos komandos gynybinis rotavimas.
Lyginant su Šarūno Jasikevičiaus era, kai Lietuva turėjo vieną geriausių pikenrolo meistrų Europoje, dabartinė situacija verčia sunerimti. Dažnai matome, kad lemiamomis akimirkomis rinktinės puolimas tampa statiškas, nuspėjamas, o kamuolys stringa ties tritaškio linija. Štombergo nuomone, be solidaus, kūrybingo ir šaltakraujiško įžaidėjo, net ir patys talentingiausi aukštaūgiai, tokie kaip Domantas Sabonis ar Jonas Valančiūnas, negali visiškai atskleisti savo potencialo, nes paprasčiausiai negauna kamuolio patogiose situacijose.
Psichologinis tvirtumas ir „žudiko instinktas”
Kita, ne mažiau svarbi dedamoji, kurią akcentuoja legendinis puolėjas, yra psichologija. Saulius Štombergas pats pasižymėjo neįtikėtinu šaltakraujiškumu – visi pamena jo tritaškius metimus, kurie skrodė tinklelį svarbiausiose rungtynėse. Šiandieninėje rinktinėje būtent šio „žudiko instinkto” dažnai pasigendama.
Rungtynių pabaigos, kai rezultatas lygus arba skirtumas minimalus, tampa tikru išbandymu. Būtent čia išryškėja lyderystės stoka. Problema nėra ta, kad žaidėjai nenori laimėti; problema ta, kad spaudimo akimirkomis atsiranda baimė suklysti. Štombergas pastebi, kad:
- Šiuolaikiniai žaidėjai dažnai vengia atsakomybės lemiamais momentais, ieškodami „saugesnio” perdavimo.
- Trūksta emocinio stabilumo, kai po kelių nesėkmingų epizodų komanda „subyra” psichologiškai.
- Pasigendama autoriteto rūbinėje, kuris galėtų „supurtyti” komandą be trenerio įsikišimo.
Šis psichologinis trapumas ypač matomas žaidžiant prieš fiziškai stiprias ir agresyvias komandas. Kai varžovai pasiūlo kontaktinį krepšinį, Lietuvos rinktinė neretai sutrinka, pradeda apeliuoti į teisėjus, užuot atsakiusi tuo pačiu kietumu. Tai rodo charakterio stoką, kurią būtina ugdyti dar jaunimo rinktinėse.
Gynybos sistemos ir individualus meistriškumas
Nors krepšinis tampa vis labiau orientuotas į puolimą, posakis, kad „puolimas laimi rungtynes, o gynyba – titulus”, išlieka aktualus. Štombergas, būdamas puikus gynėjas savo karjeros metais, negali nepastebėti spragų ir šioje srityje. Didžiausia bėda – individuali gynyba „vienas prieš vieną”.
Šiuolaikiniame krepšinyje, kur dominuoja greitis ir atletizmas, Lietuvos rinktinės žaidėjai dažnai stokoja kojų greičio ir fizinės jėgos stabdant varžovų lyderius. Tai verčia komandą nuolat naudoti pagalbas gynyboje, kas automatiškai atveria erdves varžovų snaiperiams. Rotacija gynyboje vėluoja, o tai lemia lengvus taškus į mūsų krepšį. Saulius įvardija, kad tai sisteminė problema: jaunimo ugdyme per mažai dėmesio skiriama individualios gynybos technikai, pasikliovus vien komandinėmis sistemomis, kurios prieš elitinius atletus tiesiog neveikia.
Natūralizacijos klausimas: išeitis ar aklavietė?
Diskusijose apie įžaidėjo problemą neišvengiamai paliečiamas ir natūralizacijos klausimas. Ar Lietuvai reikia užsieniečio įžaidėjo? Štombergo pozicija šiuo klausimu dažnai atspindi tradicinį požiūrį, tačiau su pragmatišku prieskoniu. Nors trumpalaikėje perspektyvoje aukšto lygio legionierius su lietuvišku pasu galėtų užkaišyti spragą, ilgalaikėje perspektyvoje tai gali tapti „meškos paslauga” vietiniam krepšiniui.
Jei rinktinė pasikliaus natūralizuotu žaidėju, motyvacija ugdyti savus įžaidėjus gali dar labiau sumažėti. Be to, kyla klausimas dėl rinktinės identiteto. Štombergas pabrėžia, kad rinktinės stiprybė visada buvo vienybė, patriotizmas ir tarpusavio supratimas, kurį sunku dirbtinai sukurti pasitelkus žaidėją, neturintį gilaus ryšio su šalies krepšinio kultūra. Visgi, matant kitų Europos šalių (Ispanijos, Slovėnijos) pavyzdžius, šis klausimas išlieka atviras ir skaudus.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kadangi Sauliaus Štombergo išsakytos mintys ir bendra situacija rinktinėje kelia daug klausimų aistruoliams, pateikiame atsakymus į dažniausiai pasitaikančias užklausas.
Kodėl Saulius Štombergas laikomas autoritetu vertinant rinktinę?
Saulius Štombergas yra vienas tituluočiausių Lietuvos krepšininkų. Jis buvo ilgametis rinktinės kapitonas, 2003 m. Europos čempionas, Eurolygos čempionas. Jo patirtis tiek kaip elitinio žaidėjo, tiek kaip trenerio leidžia jam matyti krepšinį iš skirtingų perspektyvų ir identifikuoti gilesnes problemas.
Kokia yra pagrindinė Štombergo įvardinta problema?
Nors problemų yra kompleksas, pagrindinė ašis – aukščiausio lygio kuriančio žaidėjo (įžaidėjo) trūkumas, kuris gebėtų valdyti komandą kritiniais momentais, bei psichologinio tvirtumo stoka lemiamose rungtynėse.
Ar jaunimo sistemoje ruošiami nauji talentai?
Taip, talentų yra, tačiau pastebima tendencija, kad perėjimas iš jaunimo krepšinio į vyrų krepšinį yra labai sunkus. Jaunieji įžaidėjai dažnai negauna pakankamai atsakomybės LKL klubuose, todėl jų tobulėjimas sustoja.
Kaip galima išspręsti įžaidėjų trūkumą be natūralizacijos?
Būtina keisti jaunimo rengimo metodiką, skatinant individualų meistriškumą ir kūrybiškumą, o ne tik taktinių schemų vykdymą. Taip pat svarbu, kad Lietuvos klubai drąsiau pasitikėtų vietiniais jaunais įžaidėjais, suteikdami jiems žaidybinio laiko svarbiose rungtynėse.
Būtini pokyčiai ateities pergalėms
Klausantis Sauliaus Štombergo įžvalgų, tampa aišku, kad kosmetinių pakeitimų Lietuvos rinktinei nebepakaks. Problema nėra tik vienas prastas turnyras ar vieno trenerio sprendimai. Tai sisteminis signalas, kad krepšinio pasaulis pasikeitė, o Lietuva kai kuriose srityse liko stovėti vietoje, pasikliaudama sena šlove ir tradicijomis.
Norint susigrąžinti vietą ant nugalėtojų pakylos, reikalinga visapusiška strategija. Tai apima ne tik techninį žaidėjų rengimą, akcentuojant kamuolio varymo ir sprendimų priėmimo greitį nuo pat ankstyvo amžiaus, bet ir mentaliteto keitimą. Žaidėjai turi būti mokomi nebijoti klysti, prisiimti atsakomybę ir ugdyti charakterį, kuris lūžta sunkiausiais momentais. Štombergo kritika yra skausminga, tačiau ji būtina kaip šaltas dušas, galintis pažadinti apsnūdusį milžiną. Tik pripažinus realybę ir pradėjus kryptingai dirbti ties silpniausiomis vietomis, galima tikėtis, kad naujoji karta sugebės pakartoti legendinių pirmtakų sėkmę.
